Mano brangenybei jau 2 men. 1r 1 sav. Auga puikiai, yra ramus zingeidus, daug bendraujantis ir nepaprastai linxmas
Iki 1,5 men. jis buvo 100-procentinis "rankinukas", negalejo niekaip susitaikyti su mintimi, kad jis jau nebe mamos pilvelyje gyvena

ir norejo bent jau jo isoreje kaboti. Ir beveik visa laika buvo "isiseges" i papuka. Todel laiminga vaiksciojau tik su juo ant ranku, daug ka daryti viena ranka ar net kojomis ismokau - isradom tokia "mamos-vaiko akrobatika". Dienomis miegoti galedavo nors ir kelias valandas- bet tik ant ranku, o jei paguldydavau i lova, miegodavo tik 5- maximum 20 minuciu. O tik paimk vel ant ranku - iskart krenta i gilaus miego faze
Taip visa laika nesiojau suneli ir galvojau, kad tai LAIMINGIAUSIOS DIENOS MANO GYVENIME - tokia issvajota ir nuostabi draugija!
O nuo 1,5 men. mano nuostabai ivyko persilauzimas neitiketinas: savaime vyrukas pradejo but savarankiskas, paguldytas i lova pats save uzsimigdo; prabudes patenkintas dairosi, apmasto gyvenima, o po nakties miego pabudes manes nezadina, bet pabundu nuo garso, kai vyrukas is sirdies stenedamas "krauna" i kelnytes
Manau, kad dariau teisingai, jog savo "cezarinuka" ant ranku nesiojau tiek kiek jam reikejo (nebijojau del pjuvio), nuo gimimo momento guldziau tik salia saves (taip pat ir ligonineje nuo to memento, kai tik man ji parode, pasiemiau i lova i pooperacine palata o veliau i palata ir neatidaviau i kudikiu kambari, nors mane personalas labai ikalbinejo - aceit mamyte pervargs

) ir visaip stengiausi jam parodyti, kad "viskas yra ir bus gerai" ir stai jis jauciasi ramus, saugus, laimingas ir darosi savo amziui savarankiskas be jokiu auklejimu
Manau, kad iki kokiu 3-ju men. vaiko jokiu budu negalima "aukleti", o tik reikia i ji maksimaliai isiklausyti ir pajausti, ko jam reikia - gal daugiau saugumo, gal daugiau mamytes papuko ir t.t. ir tai duoti. Vaiku tokiam amziuje neimanoma islepinti - nereikia to bijoti. Jei maziukas kazko praso, vadinasi to jam TIKRAI reikia.
Geriausi linkejimai visoms mamytems ir teveliams