QUOTE(Mintibutė @ 2009 10 19, 23:13)
Ramune teisingai sake apie visuomenes poziuri i neistikimas moteris. Bet, ar joms tai rupi? Jos nelinkusios to viesint. Paprsciausiai megaujasi ir gyvena tuo momentu, spjaudamos i kitus.
Tai, kad nėra jau taip paprasta. Aš sutikau tik vieną moterį, kuri sakė, kad man nesvarbu ką kiti galvoja, aš mėgaujuosi ir darysiu kaip man reikia. Tačiau, kai išsikalbėjom atviriau, kai ji pajuto, kad gali manimi pasitikėti, va tada ir atsivėrė jos tikrasis mąstymas. Dar kaip ji slepia, dar ir kaip ji jaudinasi, dar ir kaip ji nejaučia visiško atsipalaidavimo. Todėl, kad tai yra gerokai sudėtingiau nei mes įpratę kalbėti. Labai daug įkalta per metų metus, tiesiog kraujyje įaugę, kad moteris negali pilnai jausti seksualinio pasitenkinimo, nes kitu atvieju ji pasileidėlė, lietuviškai kalbant ir nieko daugiau. Net vyras turėdamas tokią moterį ir džiaugdamas dėl to ką turi, greičiausiai nerimauja, nes tokią moterį vieną namuose ar darbe palikti be priežiūros, šiek tiek pavojinga ir kažkuri vyro dalis dėl to nerimauja dar ir kaip. Bet gal ir nieko nepasakys jis. Bet gi pačios žinom kiek nutylim. Negi galvojat, kad vyrai tai jau tokie primityvūs ir nenutyli, nedaro kompromisų, nekovoja su savo mini ir gal ne mini fobijomis apie savo moterį?
O jei dar pažiūrėti, kad ir visai neseną laikotarpį, kaip tarybinius laikus, kur iš vis nebuvo sekso. Visos knygos parašytos taip, kad skaitai ir nesuvoki protu kaip iš vis galima tokius patarimus duoti šeimai. O jei pažiūrėti dar vėliau, mūsų senelių laikus, tai iš vis pamokos kaip atpratinti vyrą norėti sekso. Dar mano mamų amžiaus moterys dažnai sako, kad moteriai seksas, tai pareiga. Maždaug: atlieki, atkenti ir ieškai kaip išsisukti iki kito neišvengiamo karto. Ką tai rodo? Moterys dabar kitokios? Nei kiek. Tačiau čia slypi daug daugiau nei bandymas primesti, kad moteris neturi atsipalaiduoti, neturi jausti sekso. Juk negalima mokyti moters pajausti kas tai yra, tiesiog kaip tai atrodys, jei mama suvokia kad reikia santuokai ne tik gero vyro pagal charakterį ir sugebėjimą finansiškai uždirbti. Ai, gi dėl sekso nesuk galvos: jei tau bus per daug, tai vaidinsi visokiais būdais. Tik va kartais nepersistenk, nes gali pas kitą nueiti. O kad gali būti kitaip, kad moteriai mažai, kad vyras nenori daugiau, kad vyrui gana 2-3 kartai per savaitę, o moteriai ne. Ką čia kalbi, kas čia per pasileidimo viršūnė. Tik nesakyk, kad ji tavo draugė, nes čia jau viršūnė būti tokiai. Kaip dažniausia tokią moterį įsivaizduojame? Na ji tai jau vyrų turėjo begalės, na ji tai krepšinio komandas turbūt aptarnavo ir panašiai. Ar gi gali būti kitaip? Gali ir dar kaip gali, bet toks tas mūsų mąstymas, sudėliokime viską į tam tikras dėžutes.
QUOTE(vaižgantė @ 2009 10 19, 23:14)
Na, kai moteris turi meilužį, šeimos nebėra.
Su tuo nelabai sutinku. Aš kaip tik esu ne kartą girdėjusi išmintingųjų senolių laimingos santuokos apibrėžimą, kad vyras turi mylėti moterį ir santuoka bus laiminga. Bet va jei tik moteris myli, tokia santuoka pasmerkta žlugimui.
Šitoje vietoje gal tik viena mintis ateina, kad labai dažnai moteriai reikia daugiau nei pačio veiksmo - sekso, jai reikia bendravimo, komunikavimo per seksą. Va todėl šitoje vietoje nepadeda jokie vibratoriai ir kitokie dirbtiniai vyriško organo pakaitalai. Jei žiūrėti į tai taip, tada taip, vaižgantė teisi, šeimos jau nebėra
QUOTE(vaižgantė @ 2009 10 19, 23:14)
Mintibute, aš tau nieko ir nesakau. Man visada labai įdomu, kai apie šeimos reikalus diskutuoja teoretikės
(t.y. tos, kurios diskutuoja apie gyvenimą šeimoje,nors nėra ir niekada nebuvo ištekėjusios; arba kai daugiavaikę moko, kaip auklėti vaikus tos, kurios dar neturi vaikų).
Va čia irgi sutinku iš dalies. Tuoj paaiškinsiu
Kai buvau jauna ir pilna gražių utopijų, idealistė, tai mėgau pasakoti kaip aš niekada to ir ano nedarysiu savo šeimoje, savo gyvenime, su savo vaikais ir dar pateikdavau krūvas citatų iš protingų knygų. Su knygomis tai viskas gerai ir su jaunatvišku idealizmu gerai, bet va praktika gavosi gerokai kitokia. Tai va, tada moterys tokio amžiaus kaip aš dabar, krizendavo į saują, kad jos su manimi gal po kokių 10 metų pasikalbės. O aš užtikrinau, kad mano nuostatos dar labiau sutvirtės, bet nepasikeis
Dabar aš pati krizenu į saują. Kartais iš savęs, o kartais iš tokių, kurie primena man mane pačią
Tačiau man patinka, kad jauni žmonės arba tie kurie turi tik teorines žinias kalba, todėl, kad pamatai, kaip gi viskas savo vietoje, kaip gražiai formuojasi žmogus ir gražu, kai jie pilni idealizmo. Man gražu, aš grožiuosi tuo. Blogiau, kai save apgaudinėjame ir neleidžiame sau praplėsti suvokimo, pamirštame, kad gyvenimas nėra sudėliojamas į lentynėles ir gražias teorijas, kad lengviausias kelias prarasti gyvenimo skonį, tai ieškoti krislo savo aplinkinių gyvenimuose, kad bandyti kitus teisti, pamirštant, kad patys esame dar nenugyvenę gyvenimo ... Ir iš vis, pasaulį nudažome taip, kokias turime su savimi pasiėmę spalvas ... Ar tikrai turime visą paletę jų?
Ir dabar visiškai į temą: nelinkiu niekam gyventi su nesuderintais seksualiniais poreikiais, su žmonėmis, kurie turi per daug skirtingą biologiją (blogiausia, kai tai santuokoje su laiku tiesiog pasikeičia į skirtingas puses). Čia kamuojasi abi pusės, ypač jei jų moralė stipriai krikščioniška ... Sunkiausia nugalėti save ... Tuomet, kad nekęstume skausmo, kad užsimiršti kaip nėra sprendimo arba sprendimas nėra priimtinas tavo moralei, imi nekęsti laisvesnių, drąsesnių ir kitų, kurie tiesiog neturi tokių problemų. Į ką tai išvirsta, patys žinome: į neapykantą aplinkiniams, kur pavadiname, kad tai visuomenė tokia ir mes turime ją palaikyti. Štai iš kur atsiranda tos piktos moterys, burbuliuojančios moterys ... ir kitaip nelaimingos moterys. Ar jai trūksta sekso ar jai per daug jo, vienodai baisi bėda.
