QUOTE(Gvaizdė @ 2009 09 06, 10:14)
Sveikos, vakar vyras prašė užklausti (o tai jau įvykis

), ar pasidalinate savo problemomis su kitais šeimos nariais (sesrimis, tėvais), draugais? Maniškis tai griežtai viską slepia. Net, kad prisijungčiau prie šio forumo atkalbinėjo... Man pasidalinti įspūdžiais tai norisi

. Net tarpusavyje nedaug kalbam apie vaisingumo problemą, - nesinori visko sureikšminti, apkartinti kasdienybę.
Kai aplinkiniai pamokslauja, kad ko laukiam, laikas vaikus daryti, - vyras atrėžia, kad viskam savas laikas, o aš prispausta prie sienos, juokauju, kad iki 30-ties, - dar turiu laiko... Bet pati netikiu panašiais išsisukinėjimais ir visoms poroms, kurie susituokę kelis metus ir neturi atžalų, mintyse klijuoju nevaisingumo etiketę..
Labas, na sia situacija geriause suprasti gali tik tokios kaip musu seimos, bet manau zmones siais laikais ne tokie jau tamsuoliai, juolab ( kaip bebutu gaila ) tokiu seimu vis daugeja.
Musu problema zino mama, sesuo ir dar keletas artimu draugu

.
Is pradziu musu gyvenimo tempas toks buvo didelis, kad niekam net nekilo klausimu, bet metai bega ir tos pasakos apie darba, keliones jau netinka, nes pradeda juokingai atrodyti

. Aisku visada labai nemalonu tokiu klausimu kalbeti, bet ir kazkokie issisukinejimai yra juokinga, juk zmones sergantys kazkokiomis ligomis paprastai ju neslepia, tai kuo gi skiremes mes? Todel as paklausta tokio klausimo, tiesiog sakau - ne visiems Dievas toks dosnus kaip jums. Ir , zinoma, kulturingi zmones viska suvokia, o kvailiai manes nejaudina