Tai kad rašo pradinukų knygelėse nemažai. Raidelės, klaustukai, šauktukai, lipdukai, pastabėlės, pagyrimai. O kažkada dukros pradinės mokyklos mokytoja rašydavo i popierinę pasiekimų knygelę ir atsiliepimus apie vaiką kas savaitę. Labai gražiai, literatūriškai, nuoširdžiai. Pamenu, kad mokslo metų pabaigoje dukros knygelė būdavo kaip storas romanas- tiek daug papildomai įkllijuotų lapų, nes vietos neužteko.

Dabar saugom kaip šiltą pradinės mokyklos atsiminimą.
Nemanau, kad elektroninė knygelė yra koks gėris ar blogis. Viskas, kaip visada..., priklauso nuo mokytojo, tėvų ir vaiko. O ne nuo pasiekimų knygelių.
Mūsų dukros mokykloje (Jėzuitų gimnazijoje) tas "elektronizavimas" jau parodė savo trūkumus- nebelieka gyvo ryšio su mokytoja. Bandom jai rašyti elektroninius laiškus asmeniškai, o atsakymas- "visa reikalingą info rasite elektroniniame dienyne, neturiu ko pridurt".

Mus dominančią informaciją iš mokytojos lupam visom įmanomom diplomatinėm priemonėm....
Gal toks dienynas ir nemaišo žmonėms, kurie nuoširdžiai rūpinasi vaiko išsilavinimu ir savijauta mokykloje, kurie turi iniciatyvos kažką daugiau dėl vaiko padaryti- tiek tėvams, tiek mokytojams. Bet tiems, kurie dantis suklandę atidirbinėja mokytojo darbo valandas, toks dienynas puikus pretekstas patingėti...
Žodžiu, turiu dvejopus jausmus dėl elektroninio dienyno. Manau, ne visi tėvai ir mokytojai jam yra subrendę. Iš kitos pusės- ne visi subrendę būti tėvais ar mokytojais irgi.