Ar sakyti pastabas dukrai dėl jos figūros?

Pas mus situacija tokia, kad vaikui viskas skanu. Ji tiesiog mėgsta maistą. Stengiuosi, kad valgytų 3 pagrindinius kartus ir aišku užkanda į tarpus kažkokių užkandžių. Riboju saldumynus, nes tikrai jų suvalgytų daug. Stengiuosi, kad valgytų vaisius ir daržoves-valgo, nieko negaliu sakyt, ypač dabar vasarą-ir uogas, ir vaisius. Valgom paprastą maistą, nei labai riebų, nei ką. Esmė tame, kad aš kontroliuoju beveik ištisai valgymą ir dėl to jaučiuosi blogai. Tiesiog nežinau, kaip elgtis-jei nieko nesakysiu-bus blogai. Bet ir sakydama jaučiuosi bjauriai. Vaikas normalaus sudėjimo, nėra apkūni, bet kūdutė irgi ne, tiesiog aukšta pagal savo amžių, stambesnių kaulų. kaip gydytoja sako-sveikas vaikas.
O kaip jūs elgiatės-ar kontroliuojat vaiko mitybą?
Papildyta:



Negi jūs nežinot, kad vaikas NEGALI mesti svorio? Mažinti porcijas, valgyti sveikai, sportuoti-taip, bet kūdintis-jokiu būdu.

Mano vyresnėlei dukrai m-kloj vaikai vis numeta replikų dėl jos svorio.
O ji tokio amžiaus, jau viena koja tvirtai paauglystėje, kad jau ją ima veikti tokios replikos.

Taigi paėmiau 350 Lt ir nuvedžiau dukrą pas dietologę. Išmatavo viską, labai ilgai kalbėjosi su mergaite, sudarė spec.meniu ir galim per 4 mėn.numest 7 kg, kad patekt į 50 percentilę (t.y. būti vid.svorio pagal jos amžiaus vaikus).
Ji nėra nutukusi, bet turi antsvorio (148 cm ir 43 kg) ir nieko nedarant dabar, bus liūdna vėliau. Nuo kūdikystės linkusi į putlumą (kaip ir visos moterys mūsų šeimoj/giminėj turim kontroliuoti savo svorį), bet tik dabar ji tai pradėjo neigiamai vertint, pergyvent ir pan.

Svorį mesti ne tik galima, bet ir būtina (jei to reikia). Tik ne daugiau 2 kg/mėn ir geriau - be saviveiklos. Aš nesijaučiu kompetentinga "dietinti" dukterį, be to mama gal ne visada norisi tikėti (kaip man dukra sako "tu mane myli, tai aš tau bet kokia gražiausia ir geriausia" - kas yra tiesa), o patyrusi gyd., dirbanti su paauglėm, moka įtaigiai kalbėti jautriom temom.
Aš irgi su dukros leidimu buvau k-joje, man labai patiko.

Mano misija dabar palaikyti dukros norą, pastangas (pasižadėjau jai gaminti pagal meniu, apmokėti visas kon-jas ir t.t.)
Aš ne kontroliuoju, o padedu. Pastabų dukrai jokių nesakau, užtenka jų iš svetimų žmonių Aš ją myliu ir ji man gražiausia. Ji nori svert mažiau, atrodyt kitaip, tad gerbiu jos pasirinkimą ir privalau padėt to pasiekt priimtinais būdais.
Man nereik, kad ji susirgtų kokiu mitybos sutrikimu, prisigalvojus savų būdų suplonėt..

Gyd.ir saldumynus (saikingai) įtraukė, kas mano vaiką labai nustebino. Jau panelė buvo save griežtai suėmus..kas nepatiko nei mums tėvams, nei gyd., kai "ištardė" kaip maitinasi

As bijociau vaika leisti pas dietologe. Tiesa sakant, pati vos ne vos issikapsciau is valgymo sutrikimo, tad jei kuris vaikas pasakytu, jog noretu numesti svorio, tai turbut supanikuociau ir jau prisigalvociau visokiausiu kvailysciu. Bet pas dietologe neleisciau, greiciau jau pameginciau uzrasyt vaika i aktyvios veiklos bureli, galbut baseina ar aerobika. Maisto neribociau.

O del kritikos, tai.. na velgi, gal as pati per jautri, bet kritika (kai jautiesi nesaugiai tai uztenka net kreivo zvilgsnio) yra kazkas baisaus. O dar baisiau, kai kritika ateina is mamos. Paskaiciau temos autores klausima apie desimtmete jos dukra, kuriai sakoma, kad jau nebevalgytu, nes i rubus neilis. Taip, pastebejau, kad tema is 2005 metu, bet jei kas skaitote, tai NIEKADA taip nedarykite. Suformuosite kazkokias keistas vertybes vaikui, kad isvaizda yra be galo svarbu, kad reikia nevalgyti ir busi grazus arba kad reikia nevalgyti prie mamos, norint jai itikti ir t.t. Jau geriau kalbet apie sveikata ar tiesiog leisti i bureli (ypac kai vaikas mazas, kaip kad temos autores buvo).

O su vyresnem mergaitem/ berniukais , - matyt priklauso nuo santykio seimoje ir nuo paties vaiko. Diugu, kai mamos ir vaikai padeda vieni kitiems ir randa sveikus budus spresti problemai

O jūs dėl dietologės mitybos sutrikimą turėjot? Juk ne. Greičiausiai dėl saviveiklos. Pas dietologę prieš mus buvo atėjus mergina su mama, tokia graži..Nusistebėjau balsu, netyčia. O man ir atsakė "sunki anoreksija", dietologė iš mirties vaiką traukia, sakė jau ne mėnesiais, o metais..(kartu su psichologais/psichiatrais).
O mano dukra labai klauso gyd. ir labai saugo sveikatą. Bet dėl svorio, buvo jau nesveikai įsivarius taisyklių, vat čia baisiausia. Dietologės nebijau, bijau saviveiklos plonėjant. Gyd.matys kokia sąskaita krenta svoris, koreguos mitybą pagal išmatuojamus rodiklius, čia jau jų profesionalumas ir darbas. Ir labai moka kalbėti su paaugliais, girdėjau viską - puikus psichologinis pasiruošimas. Užtrukom pusantros val.k-joje.

Mano dukra aktyvi - kasdien mankštinasi, lanko baseiną ir šokius (3 k/sav), bet to nepakanka. Gyd.(pediatrė) kasmet irgi "į vatą nevynioja". Dukra jau turbūt nuo kokių 7 metų vis klausia apie tą svorį, tai gyd.visad sąžiningai ir atsako, kiek būtų gerai svert. Aišku, nieks nesako badaut, bet va mergičkos supranta savaip..to labiausiai bijau.

Viskas gerai, Rasma as ta savo valgymo sutrikima imeciau kaip paaiskinima, kodel supanikuociau ir kodel labai jautriai reaguociau bei prisigalvociau nesamoniu, jei vaikas uzkalbetu apie svori, tik tiek. Ir del to sakiau, jog mamos nemetytu tokiu fraziu nuo mazu dienu, kad vaikas ziuretu, ka valgo, nes bus negrazus ar netilps i rubus. Ir dar juk gale prirasiau, kad dziugu, kai mamos ir jau kiek paauge vaikai randa sveikus budus problemai spresti cia konkreciai apie jus kalbejau, nes raset, kad vaikas lyg jau paaugliukas). Tikiuos pas jus viskas gerai gausis ir praeisit ta bjauru etapa, iki kol dukra gerai jausis savo kailyje

Tai aš žinokit, teisybę pasakius, ir nervuojuos...Aš pati irgi turėjus bėdų su saviveikla (nebuvo mitybos sutrikimas, bet sveikatą pagadinau, reikėjo gyd.endokrinologų pagalbos po to, kad išbrist iš bėdos). Tai ir dėl dukros bijau.
O jai dabar būtent tas amžius (12 m), kai pradėjo "imt į galvą" būtent tai, kaip atrodo..kiekviena replika ją įaudrindavo, o dabar ir jų nebereikia..atsistoja ir pradeda "aš stora, aš žinau".
Dėl kiekvieno maisto produkto "ar tą valgyti galima?", "ar šitas maistas storina?".
Ir iš proto veda, ir kitaip įtikinti ar nuraminti nebeišeina.
Jau kad cukraus, kepinio jokio nevalgo, grietinės nė šaukštelio niekur ir t.t., tai aišku..
Tiek to, kepiniai ir cukrus ir nesveika, nereik..bet kad paima normalų produktą ir svarsto storės ar nestorės valgydama, tai baisu. O dar baisiau, lengvai pasiekiama kvaila inf-ja..kažkokiam žurnale perskaitė interviu su Vaida Genyte, kad pastaroji numetė ar tai 20 kg suvartodama tik 400 kcal per dieną. Aiškinu žmoniškai, kad nuo 700 kcal org-mas supranta kaip badą, žalojama sveikata, moterys elgiasi neprotingai..Vėl man atkerta žavingu paauglišku stilium "nesvarbu. Bet užtai plona, graži ir "žvaigždė", gal žino ką daro".
Tokiu momentu norisi tas "žvaigždes" nuo dangaus nupurtyt

Buvau užsiminus apie psichologę, tai kai rėžė atžariai. Bandau nuo dietologės pradžiai. Ir pirmas impulsas buvo po to, kai užmačiau netyčia prie kompo suvedant savo ūgį (147 cm) ir tik 11 kg
Nori ji svert kiek ploniausios klasiokės ("bent jau" 30 kg ir būtinai iki rugsėjo 1 ), bet gyd. kategoriškai ilgai kalbėjosi, kol suderėjo, kad mažiau 37 kg nesvers ir tai iki vėlyvo rudens, o ne po mėnesio.
Dabar, kai gaminu pagal valgiaraštį jai, tai matau, kad valgo..tai gal viskas bus gerai
Mamos širdim jaučiu, kad matydama pirmą skaičiuką ne 4, o 3 (pvz.39 kg), ji aprimtų

Bet pritariu šimtu procentų, nekomentuokit vaikų išvaizdos neigiamai, negąsdinkit..pas mus šeimoje yra kam tai daryti Tai žiauru.
Aš pati paauglystėj ypač dėl to svorio kamavaus, tad puikiai suprantu mergaites..
Jei man dar šeimoj būtų sakę, kad per daug valgau, netilpsiu į drabužius, būtų buvus tragedija.
Raginti gyventi aktyviai, vaikams ugdyti sveikos mitybos įpročius - taip, bet komentarams - tikrai ne.

Rasma, na, nesuprantu.. Mano panelė 153 ūgio ir 45 kg.. ir amžius identiškas. Na, neturi ji antsvorio, ir tikrai nei putni, nei stora.. Ir kad bandyčiau jos svorį privesti iki 3... Na nesąmonių nesąmonė. Labiau pergyvenu dėl laikysenos, nei dėl svorio. Būna, kai grįžta ir aiškina, kad ji "stora". Bet pasikalbam ir tiek užtenka. Veiklos po pamokų turi užtektinai, kieme yra vertinama. manau, labai svarbu surasti vaikui veiklą, kur jis būtų vertinamas, ne pagal išvaizdą o pagal pastangas, rezultatus.

Atsiuntė man tuos medicininius grafikus į el.paštą. Jie berods 11-14 m mergaitėms, pamokė, kaip naudotis, kategoriškai uždraudė skaičiuot visokius KMI, pagal ūgį ir svorį..
O pediatrė ir dietologė sako vienodai: 12 m., būdama 146-147 cm ūgio turėtų normaliai sverti apie 37 kg. Bet atkreipiau dėmesį, kad tiek dukros gyd., tiek dietologė paišo taškiukus tam pačiam grafike.
Ir pagal tuos kūno matavimus gavosi, kad sveria apie 5.5 kg per daug, atsižvelgiant į raumenų, riebalų ir t.t.pasiskirstymą. Gyd.dietologė leidžia min. 37 kg., tie matavimai rodo, kad optimalus svoris būtų nepilni 39 kg., riebalų procentas per didelis..
Ir abi gyd.sako tą patį, nereik užleist svorio klausimo. Pediatrė man tai sakydavo "tet-a-tet" (kad reik pakontroliuot mitybą ir t.t.), bet dabar dukra nebe mažytė ir kalbasi pati taip pat..

Bet šiaip nemanau, kad patyręs specialistas prisigalvotų nesąmonių Nėjau su nuostata "suploninti dukterį", vedžiau savo paaugliukę pas žmogų, kuris kompetentingiausiai galėtų įvertint ir pasakyt tiesą.Nes šiaip ar taip, dukra vis vien nebūtų nurimus, būtų kažką pati, savaip dariusi.
Jei būtų pasakę, kad nieko nereik daryti, tai jau būtų kita kalba.
Man rūpi ne grožis, rūpi vaiko sveikata. Jei gyd.sako vaikas turi antsvorio (nemaišykit tiksu viršsvoriu ar nutukimu, tai jau rimčiau), tai juk negaliu ir nekreipt dėmesio.
Tiesiog, tai nebuvo spontaniškas sprendimas..diena iš dienos mane "davedė" nerimas ir baimė, kad dukra sukvailios ir susižalos sveikatą kokiom nesveikom dietom, prisižiūrėjus/prisikaičius nesąmonių žurnaluose ar internete. Taip, aš pasiūliau, jei nori eit pas specialistus, ji l.apsidžiaugė, išsirinko dietologę iš savo skaitytos knygos ir nuėjom. Jeigu tik tiek užteks, kad ji būtų laiminga, nustotų jaudintis dėl kg, jaustųsi besirūpinanti savimi, tai mano, kaip mamos širdis džiaugsis..
Bent dabar ji pasidėjus valgiaraštį, močiutes irgi "dresuoja" taip ją maitint, aš stengiuos kaip įmanydama ir tos neraminančios kalbos labai sumenkę (kad reik l.mažai valgyt, kad kažko valgyt negalima, kad svorio etalonas perkūdusi A.Jolie ir t.t.)...tpfu tpfu tpfu..

Rasma, kai vaikas jau negerai jaucias, tai daryt tikrai kazka reikejo, o kad abi kartu nuejote pas dietologe ir savo kontroleje dar laikote, ka mergaite valgo, tai cia yra labai sveikintina. Isvis, cia ne siaip fizine sveikata (tarkim, lengvas virsvoriukas), bet kartu ir psichine, - juk ji jau nebemylejo saves.


Jau vien ta dalis, kur uzmatete, kai ivede i kmi skaiciuokle 11 kilogramu, sako, jog ji isties be galo blogai jauciasi. Tikiuosi dietologe jai kruopsciai paaiskino ta dali apie metabolizma ir kodel visgi reikia bent kazka valgyti.


As sakyciau, kad tie pozymiai, kad jau kazkas labai negerai, butu tada, kai zmogus nuolat galvotu apie maista. Pavyzdziui, dukra pamokos metu svajotu apie traskucius ar apie elementaru sumustini. Bet minciu juk nesuzinosi, nebent pati pasakytu. Ko gero tik jus pati dabar, kad ir kokio sudejimo bebutumete, turetumete kazkaip atvirai nesigedyt savo kuno ar sugebet parodyti, kad jusu pacios kunas jums patinka ar gal prisiminti stambesnius zmones is gimines ir uzmesti kazka i ta puse, kad stai kokie jie protingi, draugiski ir kaip jie jums patinka. Na nezinau ar supratote.


Man rodos jusu santykiai su dukra yra be galo grazus net pavydu!

O ji turi kitokios veiklos apart rūpesčio savo svoriu?

Mepiktai klausiu. Pati turiu paauglę, raudonplaukę stradanotą garbanę..tikrai džiaugiuosi, kad vienu metu vos spėdavo per būrelius lakstyti. Nes ten kiti autoritetai, kitokie vaikai renkasi ir svorio- išvaizdos klausimas tampa visai neaktualus. Ir dėmesio nukreipimas visai kita kryptimi




Būtent.

Tame ir reikalas, kad turi..daugiau jau nel.norėčiau, kad griebtųsi. Lanko baseiną (nuo 3 metukų), dailę (gabi jai), anglų klb.(irgi nuo mažumės), šokius (šokiai keliskart per sav., bet nel.patinka..išsirinko modernųjį). Turi 1 laisvą pusdienį per savaitę, kai prasideda mokslai - visa kita užima būreliai. Šiemet dar pareiškė, kad eis į dainavimą.
Mokinasi l.gerai, vidurkis virš 9.5.
Ir "užsiciklinusi" ant tų žvaigždžių, lietuviškujų ir tarptautinių...domiai, renka inf-ją, medžioja autografus, fotografuojasi, eina į koncertus kur sutikt būtų galima, TV laidas...jos idealai A.Jolie, G.Gurevičiūtė, K. Nemycko- Zvonkuvienė ir pan., ir t.t.
Nori būti tokia pat garsi, "tokio plonumo"

Namie daugiausia tai piešia. Prie kompo būna l.trumpai, nes kaip sakiau - labai rūpinasi sveikata. Tad turi prisigalvojusi savo taisyklių. Pvz. prie kompo per dieną tik 30 min., skaitymas tik normaliai sėdint, TV žiūrėjimas (jei yra reikalas) tik vieno filmo ir ne prietemoje ir t.t. Viskas labai teisingai.
Mankštinasi namie (tam visos sąlygos - sportinė sienelė su skersiniais, kopetėlėm, virve, žiedais; kilimėlis, yra ir treniruoklis), kaip parodė kineziterapeutė sanatorijoje (daugiausia dėmesio kojyčių raumenims, plius pati pridėjo atsilenkimų, kad "neatrodytų kaip nėščia"). O apie tą atrodymą , tai čia jau klasioko komplimentas..Sakau, ir berniukai, ir mergaitės m-kloj jai sako, kad ji stora Na, iš tikrųjų jos draugės l.lieknos, l.smulkios, o mano vaikas jau akivaizdžiai bręsta, anksčiau gal nei kitos klasės mergaitės..
Todėl ji ir sako, kad jaučiasi kaip dramblys porceliano krautuvėje..slepia krūtinę ir pan.
Čia yra ir psichologinių dalykų, kai vaikai suvokia, kad keičiasi, o keistis ir palikt vaikystės nenori. Labai smagu, jei paauglystė vaikui yra paprasta..bet ne visiem taip. Aš bent savo mergaitės pokyčius l.jaučiu.
Skaitau SM, tai suaugusios moterys (kai kurios) nesusitvarko su mintim, kai pradeda keistis nėštumo metu, tai ko norėt iš vaiko. O kur dar įtaka iš šalies, kai aplinkiniai brėžia kažkokius "standartus".
Gali kalbėt iki užkimimo apie originalumą, individualumą, bet jokio vaiko neapgausi ir neužliūliuosi, kai jau turi savo nuomonę, įsitikinimus.
Labai palengva bandau keisti ir formuoti tą nuomonę, kad svarbiausia yra ji pati, jos savitas stilius, jos pasiekimai, jos meilė sau pačiai ir t.t.

Jūs labai taikliai pasakėte. Ji nemyli savęs. Ir nežinau kodėl, bet net ne "jau", o tiesiog nuo vaikystės nemyli savęs. Būdama 3 m, buvo nustojusi valgyti, nes jos aiškinimu "jei valgysiu, tai augsiu didelė, o didelė pasensiu ir numirsiu". Tada išsprendėm tą bėdą pokalbiais. Po to atėjo fazė, kad ji "visai nenorėjo gimti ir gyventi" (gal kokie 5 m.buvo, jei ne mažiau..ir kelis metus tęsėsi).
Praėjo tos mintys tik tada, kai ėmiau lauktis antrojo vaiko..tada viską užgožė pavydas ir neapykanta, jai reikėjo labai nemylėti brolio, tad nebuvo laiko nemylėt savęs. Beje, nuo 5 m. visus metus lankėmės vaiko raidos centre, pas psichologę (dėl visko..dėl jos jausmų ir po sunkios ligos).
O ji yra ilgai lauktas vaikas, mūsų pirmas stebuklas (aš turėjau nevaisingumo diagnozę), mylimas tiek, kad nebežinau kaip labiau įmanoma būtų mylėt..buvo vienintelė anūkė seneliams (davar jau dviese su sesute). Bet..visi stebuklai turi savo kainą - man buvo duotas neeilinis vaikas Labai sudėtingo charakterio ir įdomaus mąstymo,, kaip psichogė mums tėvams pasakė "kietas riešutėlis"
Dabar dažniausiai girdžiu "pati gražiausia D. (sesutė), po to A.Jolie ir kitos moterys (tos žvaigždės), o.aš baisi". O jos su sesute labai panašios, rodau jų abiejų kūdikystės foto, sakau, kad jei sesutė jai gražiausia, tai ir tu ne mažiau graži
Ji išties graži..ilgi šviesūs plaukai, gražios mėlynos akys ir sudėjimas gražus.

Man ji sako, "nepyk, bet...". Aš matyt esu biškį su trūkumais jos akimis Bet mano 'savęs nemeilės' ji nemato. Aš save, kaip moteris, myliu Po visų gimdymų esu jau susitvarkius figūrą (per metus, augindama mažiausią dukrytę, numečiau 17 kg ir dabar pats tas, sveriu 61kg, būdama 169 cm), atrodau turbūt ne blogiau savo amžiui. Neakcentuoju aš savo išvaizdos, turiu pomėgių, turiu veiklos, neturiu laiko veidrodžių karalystei ir pergyvenimams 'kaip atrodau'. Prisižiūriu labai dėl švaros-tvarkos, geros savijautos, bet man nereik sekti madomis, kovoti su raukšlelėm ir pan. Kiti prioritetai

Bet mes visoj giminėje esam panašios (čia jau genai). Aš vaikystėj buvau perdėtai liesa, išstorėjau paauglystėje, strijos išvagojo..mano mama vaikystėje buvo labai stora, o paauglystėje išstypo ir vėliau jau stora nebebuvo (tik klimakso metu laikinai buvo sustorėjus)..mano sesuo visą gyvenimą buvo 'perkarusi', bet prieš klimaksą išstorėjo.
Ir dietologė klausinėjo, ir aiškino, kad tai susiję. Kad ūgtelėjus, dar viskas keisis.