Su VILTIMI į RUDENĮ

carvel... 100 metu... Tu, gal, isvaziavus???

Neini, neini iš proto Tiesiog esi žmogus su mylinčia širdim, jausmais, gavusi meilės, šilumos ir palaikymo iš savo tėvelių.
Viena yra būti palaužtam ligos pačiam (neduok Die, žinoma), kita, kai kenčia tau labai artimas žmogus. Viską matai, o kaip padėti pakelti kančias (tiek fizines, tiek ir kitokias) dažnai nežianai ir negali....Mūsų situacija tuo kalusimu irgi panaši: mamai negerai, aš nervinuosi, kenčia vyras (kuris viską priima santūriai), vaikai (ir laiko jiems daug mažiau lieka, ir dėmesio, dėl ko aš irgi pradedu graužtis). Bet paprasčiausiai kitaip dažnai negali padaryti. Su MAMA bendrauti noriu kol ji gyva, į tėviškę (už 130 km) kitų akimis gal per dažnai važinėjam, bet aš noriu bendrauti su gyvaisiais, ant kapų geriau rečiau važiuosiu....
Sesei viską pakelti dar sunkiau - ji neturi savo šeimos, gyvena viena, būna momentų, kad "stogas važiuoja". Gyvena kitam mieste. Telefonu prašnekam kartais ir po valandą....
Taip, tai išbandymas. Šeimai, santykiams. Bet tik nuo visų jūsų priklauso, kaip sugebėsite atlaikyti. Tikiuo, kad atlaikysite.
Mes tokiam ritme (su labai mažyčiais atoslūgiais) jau beveik pusantrų metų. Taip norisi tos remisijos, kurios net nesimatė....Bet visi kartu

___________________________________________

Šiandien super praleidom dieną. Iš darbovietės vežė į Šiluvą. Ten buvau tik gal kokiais 1992-93 metais.
Diena graži, aplinka puiki. Už visus visus sergančius ir kenčiančius priliečiau stebuklingąjį akmenį. Tikėjimas padeda, gydo, daro stebuklus. Visoms jums ir jūsų artimiesiems - adis, .Gabija., arune, SVETA K., Ugn*Ine, rasų lanka, babania, raganez, carvel, saulelydis*, bbg23, evesima, deganti, tati, romantike -prašau nesupykti, jei ko ir nepaminėjau...

Koks mergyčių albume grožis. SVETA, garbės žodis, sutikus praeičiau - nepažinčiau, kokia plaukuosena

Mielos mergaitės
Ir vėl siunčiu raudoną energiją visoms , kad savaitė būtų gera , sveikata gera, nuotaika gera.

Šiandien man tikras sekmadienis .Tiek daug klegesio nors ir labai malonaus , bet pajutau nuovargį.Įdėsiu telefoninę savo anūkų nuotrauką.Vakar atšventėm vyro 55, gavom dovanų į teatrą bilietus.Vyras pastatė lauke pavėsinę , tai vakar pirmą kartą kepėme šašlykus naujame židinyje.

Labai dėkoju už pasidalintą džiaugsmą.Nors širdyje jutau, kad nieko negali būti, bet prisinervinau pakankamai ir tai tik dėl nepakankamo preso suspaudimo.


Papildyta:


Carvel suprantu, kad daug vaikučių ir reikia pinigėlių, bet tai jau savęs alinimas.Pamastyk ar teisingai elgiesi? Juk tokiu svorio kritimu organizmas sako, kad jam labai sunku.
Papildyta:

Ačiū
Papildyta:


Aš pati sergu, esu mama , žmona , močiūtė ir todėl jaučiu , kad galiu pamokslauti dar kartą.
Mamos privalo išeiti pirmos , nesvarbu kokia tai liga.
Kadangi tai natūralus gamtos ciklas nuo to neturi kentėti šeima.
Tokia atmosfera namuose ir vaikams sukels ankstyvą mirties baimę , tada kai jie turi džiaugtis gyvenimu.
Mama gyva ir nereikia , namuose daryti laidotuvių atmosferos ir pačiai kraustytis iš proto.
Aš labai pergyvenčiau jei žinočiau, kad mano vaikų namuose dedasi tokie dalykai.Aš kategoriškai nenoriu, kad kas nors dėl mano ligos kraustytųsi iš proto.Nuo to man tik būtų blogiau, aš dar neščiau kaltę už vaikų sugriautą gyvenimo džiaugsmą.
Tą pati noriu pasakyti ir Ifauru.
Suprantu, kad esate jausmingos ir mylite mamas, bet mes visi ten išeisime.
Kiekvienas savo keliu.Džiaukitės , kad mamos šiandien yra.Nekurkite košmarų sau, kad kažkada kažkas bus.To nepakeisi.

Adis laikau kumštį ir meldžiuosi už tave.

Paantrinsiu Gabijai :
man ,mažai mergaitei, gal kokių 10 m., kaip įsirėžė mamos garsiai sakomi žodžiai savo mamai (mano močiutei) - "aš greičiau "nusprogsiu" nuo tokio gyvenimo"...
Atsimenu, kaip verkiau į kamputį įsilindus, viena kentėjau, o ta baimė apsėdo daugybei metų į priekį.

neseniai skaičiau grupės "Patruliai" nario Algio pasakojimą, kaip jam tuo pačiu metu teko išgyventi visiškai priešingas emocijas - džiausgsmą dėl tuoj gimsiančio vaiko, ir neviltį dėl išeinančios mamos. Įsirėžė jo pasakymas, kad jis tuo metu susitelkė į buvimą su mama, nes suvokė, kad žmona ir būsimas vaikas dar sulauks jo dėmesio, o mama - jau nebe.
Ir Ifauru panašiai galvoja.,,,

Bet jei žmogus serga ir stengiesi su juo pabūti , tai natūralu , bet nereikia daryti laidotuvių atmosferos savo šeimoje.Juk mamoms dar ne agonija, jos dar yra, jos dar gydomos .Joms sunku, bet ką padarysi.

Nepasiims , nei mano vyras , nei vaikai mano kryžiaus.Nepasiims ir dukros savo mamų kančių.

Aš nesutinkų , kad su mano liga ir mirtimi ir kitų gyvenimai taptų juodais.Net iš Anapilio noriu matyti vaikų laimę , o ne raudas , ar kaip jie sapnuoja košmarus.

Vat tą ir norėjau pasakyt, kad reikia skirt dėmesį, važiuot, skambint, ir. t.t., bet be tos slogios nuotaikos. Kaip minėjau, labai įsirėžia vaikams tie pasakymai, tos raudos, ..

Labai aciu Tau!
Papildyta:

Aciu Gabijai,Arunei,Ifauru.Aciu Jums visoms.Ne,as prie mamytes neverkiu,ji net nezino.Kai pareinu i namus-tik tada islieju visas susikaupusias emocijas,skausma,nevilti...Nedrisciau mamytes dar labiau kankinti savo asaromis,skausmu ir pergyvenimais.... Dabar jai skirs pirma grupe neigalumo.Sakykite,jei ji dar vaiksto,kad ir sunkiau,svirduliuodama,bet pati save pilnai apsitarnauja,slaugos juk neskirs artimiesiems?Ji labai sito bijo... Labai noreciau susitaikyti,nurimti,nebekenteti ir kad nebebutu sumaisties mano jausmuose,bet kad ir kaip stengiuosi,man nepavyksta.... Pati noreciau bent viena nakti nesapnuoti kosmaru,bent viena diena praleisti be asaru...Is tiesu jau darosi neramu ir del savo sveikatos.Labai daznai sukasi galva-kasdien po keleta kartu ir jau puse metu...Bet vis nerandu laiko kreiptis i gydytoja,nes nemoku galvoti apie save.Siuo metu man svarbiausia-Mama.Raminu save,kad gal truksta gelezies,nes mesos valgau mazokai.Nelabai man ji patinka.O gal ir del didelio streso.Kai suzinosiu,kaip mamytes tyrimai,manau ir pati kreipsiuosi i gydytoja....Dar karta dekoju!

Grynai praktiškas klausimas.Kaip įsivaizduojiesi slaugysianti mamą, jei pati nežiūri savo sveikatos ir blogai jautiesi.Slaugymas -tai titaniškas darbas, tiek fizine , tiek psichologine prasme.
Negaliu pateisinti , kad sveikata rūpinsies kažkada.Tai pati tikriausia nemeilė sau.Tai nuodėme nesirūpinti kūnu ir savo dvasia.

Gal nori , kad tavo vaikai verktų , kad mamytei blogai.

O slaugos gavimas didele dalimi turbūt priklauso ir nuo ligonio būklės ir šeimos gydytojo ligos charakteristikos.

Teisi .GABIJA. Laidotuvių atmosferos neturi būti. Ir mes kažkaip per tą laiką išmokom atskirti rūpinimąsi, bendravimą nuo minties, kad kažkas bus. Bus, tikrai bus. Bet nereikia užsiciklint. Kažkaip man atoro, kad jau išmokom susigyventi. Nestudijavau psichologijos, bet susirgus ir yra kažkaip įvardijamos fazės: gailesčio, analizės ir kažkur jau vėliau susigyvenimas su liga.
Jūs dabar esate ankstesnėje fazėje.
Tarp kitko, mūsų tėtis, kai pamatė mamos dignozėje prie stadijos įrašyta IV, buvo žiauriai pasimetęs, rankas nuleidęs....Nes kaime tokia diagnozė jau kaip ir nuosprendis.

Dažnai, nors ir ne visai mums atrodo teisingai, darom kaip mama nori. O paskui su sese apsikalbam, kaip mums atrodo. Mūsų užduotis - mamai padėti lengviau pakelti sunkumus. Dabar irgi šiokios tokios mobilizacijos reikėjo, kai paskutinė KT parodė pablogėjimą (mama žiauriai pasimetus buvo, maždaug - "tai dabar jau viskas")...Ir vėl - einu pas gydytojus, skambinu, konsultuojuosi, ieškau...Paskui viską mamai raportuoju, pasakoju, aiškinu taip, kad atrodytų gerai - na, gal kai kurias plonybes, statistikas tik nutylėdama...Beje, mums reikėjo susitikti su operavusiu gydytoju. Kai sesuo nuėjo, gydytojas pagal dokumetaciją tepasakė - "jau turit laimėję daugiau negu statistiškai vidurkis"...Argi tai ne pasiekimas? Argi tuo nereikia džiaugtis?

O savim turit pasirūpinti dabar. Galų gale gal kokių fito ar homeopatinių preparatų naudoti. Panašu, kad tai nervinio išsekimo padariniai. Man krūtinėje atsirasdavo duriantis skausmas. Bjaurus. Bet keičiantis lokalizacijas - tai kairėj, tai dešinėj. Irgi neramu buvo. Bet susidėliojau, ėjau pas gydytoją.
Praėjo be vaistų, po šios vasaros visai gerai. Bet vėl darbai, ligoninės, šeima...Dar vienai visai dienai į Vilnių turėsiu važinėti. Ir vėl nežinau kaip bus. Gal ir neteisingai elgiuosi, bet negalvoju, kas bus....

Jokiu budu nenoreciau,kad kentetu dar kas nors.Ir nemanau,kad as galeciau slaugyti mamyte...Ir ne del fiziniu jegu stokos,bet jau vien del vidines busenos...Galvoju kreiptis i psichologa,nes pati jau nebesusitvarkau Daug skaitau,domiuosi psichologija,terapijomis,bet pati to sau pritaikyti nemoku... Tikiuosi,kad mamytei slaugos neprireiks.Beje,ryt mamytes gimtadienis-49 metai Kiekvieno gimtadienio proga stengiuosi ispildyti jos norus ir svajones,tai ir si karta paruosiau dovanele,apie kuria ji svajojo-kavos virimo aparata Jei galeciau-padovanociau jai ir SVEIKATOS.. Daug daug daug SVEIKATOS! Kiekviena karta suprantu,kokia man ji brangi ir kaip stipriai ja myliu.

Buvau su Ifauru palatoje pas jos mamą, labai šiltas , nuotaikingas jos ir sesers bendravimas su mama, net palatoje jautėsi pagyvėjimas.

Nors ir sunkiai pasiekta , bet džiaugiuosi kartu su Ifauru kiekviena nauja jos mamos diena.

Mes abi esame šiek tiek virš statistikos.


Papildyta:


Linkiu atšvesti tikrai linksmai ir nuo šiol žiūrėti į mamą , kaip į gyvą žmogų, žmogų kuris gyvena savo gyvenimą, turi savo likimą.Ilgų jai gyvenimo metų .Mylėk ir save ir mamą ir savo šeimą.Visa tai yra brangenybės vienoje karūnoje ir negalima jomis grožėtis kiekviena atskirai.Jos turi spindėti kartu.