Kas griauna draugystę?

tai gal reikia ziuret i santykius - t.y. draugiskus? ne kaip poros?
Jei barniai vyksta kas kart..nemanau, kad imanoma pasiekti kazko gero...pavargsi nuo barniu...pavargsi gyvent itampoj ir galu gale "sokt" pagal ji.

as sutinku
buvo dazni pykciai, ir kuo toliau tuo jie retesni..
net pacia keista kaip taip..
bet manau abu nenorejome uzleisti savo poziciju.. mat abu uzsispyre kaip oziai...

tai mes irgi kazkokia principu kova zaidziam.. nezinau ka irodinejam ir ko siekiam, bet nebeimanoma..patys aptariam kad s..gaunas taip bendraujant, kad gal reikia baigt, bet abu zinom kaip gali but puiku, tada nusprendziam- nesipykstam, bet...reikia smulkmenos is jo puses ir as vel pradedu ardytis,o jam..jam kaip ir visiem jusiskiam gerai kaip yra, mato kad nebesusigrojam visai, bet jis linkes nieko nedaryt ir laukt ( tik nzn ko).. ir siaip turiu itarima, kad jis visa sita psumeti ant manes pyksta ir nesugeba man atleist uz viena ivyki..bet tada kyla manasis "as", kiek jis issidirbinejo, kol suprato kad nori gyvent ramiai, as buvau kantri, o jis.. jis dabar specialiai skaudina, nei paliedzia nei kartu buna

oi kokia pazistama situacija...
o del pykciu - kalbekite atvirai..
atviri pokalbiai, atradus tam puikia proga- oi kaip suartina ir privercia spurdeti sirdi..
gal cia tik tavo vaizduotej jis pyksta, nes tu pati ant jo pyksti (bent jau as ta iskaitau tavo pasisakyme)..
tos projekcijos nieko gero neduoda...
sekmes!

Pas mus prasidejo nesusikalbejimu periodas. Pirmas per 2 metus... Tiesa, mes kartu negyvenam, ir bendraujam per atstuma (jis uzsienyje). Mane tas pradejo slegti:( As jam bandau paaiskinti, kas mane slegia, o jam vis atrodo, kad puolu priekaistauti ir "vedu betiksles diskusijas, prie nieko nevedancias".
Esme, kad buvau pas ji spalio menesi, isvaziuojant pazadejo grizti gruodzio pradzioj... Pries savaite pasake, kad gris gal tik po nauju, o as jei galiu, kad pasiimciau atostogu, skrisciau pas ji sutikti nauju, o griztume kartu. Pradejau bilietu jau ieskoti... Nusiraminau, paguodziau save - kad va, per naujus pakeisiu aplinka, pabusiu su mylimuoju ir etc... Daba jis vel pareiske, kad jau savaite po nauju paziureciau, kaip ten su darbais. Mazdaug - kas tos sventes, jam jos visai nesvarbu. Kaledas jis turi praleisti su vaiku, pas jo senelius is motinos puses (motinos vedes nebuvo), ten isipareigojimai, ji kviete, o ir paciam norisi... Naujus irgi dabar jau sves su vaiku.
O man viskas viduj net sutraukta nuo tokiu dalyku, is ilgesio nupusti baigiu - o jam, matai, tai nesvarbu!!!
Nervai nelaiko. Visa tolerancija ir kantrybe ant issekimo ribos. Noriu i viska spjauti Zliumbiu nesustodama. Nebematau vilties ka nors pakeisti ir kazkaip islaviruoti...
Durniausia, kad kai esam kartu - tai viskas gerai, ir siap tarsi nera del ko santykiu nutraukineti...

ojoj...
negerumai..
o tu jam sakei, kad tau liudna del to ir kad tu pyksti?
nors mazai gal tai pagelbetu, gi vyrai daznu atveju baisiai principingi ir savo ideja, kuri sove i galva nesuderinus su antraja puse, jiems atrodo kaip pats geriausias ju sprendimas, kuriam moteris turi pritarti ir viskas.
net nezinau ka bepasakyti..
as turbut irgi buciau pasruvus asarom, juolab kad tiek prisigalvojus, jog sventes praleisit kartu...

as suvokiau viena, kad su vyrais negalima taip toli planuoti.. nes patikek dar gali pasikeisti ju planas pries pat kaledas, ir jis gris pas tave.... nenustebciau.
bet tai vargina ir skaudina baisiai...
stiprybes!
geriausia iseiti is sios situacijos zinai matyt tik tu pati..
kad ir kaip noretusi tau isgirsti ka nors daugiau nei palaikyma..

Patarciau nestatyti saves pries jo krauja-vaikai, pralaimesite...

Aciu:) padeda kad ir palaikymas. Zinau, kad daug galiu iskenteti, daug islaukti, bet nebezinau, ar verta... Uztektu kad ir maziausio jo zenklo... Jis pas mane neuzsispyres, bet atkakliai nenori nieko girdeti apie jausmus, nenori nieko aiskintis - jo supratimu, tai prie nieko nepriveda.. o man tik issisakyti norisi, kodel as taip ar kitaip jauciuosi. As gi nenustoju jo myleti, ir nenoriu jo keisti, priimu viska kaip yra - bet tik noriu pasakyti, kad man tai nera lengava...
O manes - neklauso...

Marmaliade, del vaiko - zinau, ir del to tik dar liudniau...

mes kalbam daug ir daznai...esme ta, kad skirasi musu norai..as nebenoriu tik draugaut, o jis mat abejoja mumis po to vasaros ivykio ir gali man pasiulyt tik draugyste..ok,sutinku, palauksiu kol atsiras vel kiti norai, bet tai tas elgesys..jis kuo toliau tuo labiau nuo grandines truksta,mes niekur kartu nebeinam, nieko kartu neveikiam, jam nuolat noris iseit vienam su draugais, mane tai i kapus varo...siuo metu ir taip skirtinguose miestuose gyvenam, susimatom ne taip ir daznai ir dar jam nuolat laisves truksta. kai pasakau ok,varyk kur nori ir apsisukus isvaziuoju, jis tada vejasi ir sako kad nekelciau problemos,tai nesuprantu kaip as jam turiu pasakyt ta "ok,varyk" issisiepusi ir patenkinta,kad jam eilini kart noris su draugeliais pasitrankyt?
taip as pykstu...pykstu, kad jis nesuvokia kad viskas griuva..jam atrodo as cia prikolus darau, kai pradedu rimtai kalbet,kad e berneli, galas matosi,tada jis susiima, bet... beje jei jam absoliuciai nieko nesakai,nieko neklausi,nieko nekomentuoji ir pradingsti-viskas ok,sukyla meile ir susitikt nori,ir skambina, ir iesko..bet...tik po savaites laiko pati jo kazko pasiteirauk, vsio is naujo ratas...tai vat cia ir klausimas? man visai pradingt ar ka dary

Nrezianu... labai panasi situacija. O ka atsakyti ir patarti - tikrai neparasysiu. Kaip man rase Myliu_Ryga - tik pati gali zinoti atsakyma... Savo atveju galiu tepalinketi kantrybes, visa kita turetu savaime susidelioti...

imk ir tu baliona, kad ne taip liudna butu kantrybes kaip kantrybes...tik kad jos maximoje neparduoda, o mano atsargos visai baigiasi

bucke,
sunku, suprantu..
man tai stogas pavaziuotu..
nors jau irgi veinu metu buvo pavaziaves, mat mano mielajam buvo prireike erdves... mat as ji uzurpavus buvau tai praktiskai normaliai nebendravome gal dvi tris savaites. man buvo net isterija uzejus. Tada skaiciau vyrai ir Marso, moterys is Veneros, sakyciau lyg kas butu apie maniski visa knyga sukures tiko viskas! na o tada as jau nebetveriau savo kailyje ir emiausi veiksmu, tai kavos ji kvieciu, tai i namus uzlekiu, tai pakvieciu pas save ala padet kazka padaryti.. bet ne kiekviena diena- as gi isimylejus iki ausu, man o zmogaus reikejo ir reikia kiekviena diena tad.. bandziau dozuotai save pratinti prie to, kad visa laika as jo demesio negausiu.. plius bandziau savo kantrybe lavinti, nes per ta kantrybes neturjima ne karta esu nudegusi...
nu ir ka.. situacija pagerejo. Po menesio viena diena jis pats visiskai man netiketai pradejo manimi intensyviai dometis, matyt kaip ten toj knygoj sako- islindo is olos labai jau gili ta ola pasirode man.. as jau galvojau nebeislis.. bet kai jau pazistu, tai visiskai naturalu jam ilisti ir neskubeti islisti...
tad... dabar viskas normaliai, sakyciau net labai gerai - bet jau bijau tai sakyti, kad tfu tfu tfu vel neuzplauktu kas juk pilnatis dar nesibaige..

o beda tame, kad bent jau maniskis baisiai linkes i krastutinumus...
bet kita vertus as sau ir sakau- gi pati suvokti turiu, ar jis man reikalingas toks koks yra, nes jis tikrai nesikeis...
nors per visa laika musu bendravimo oj kaip pasikeite ojojoj matau puikia savo moteriskos rankos itaka
svarbiausia to labai neeskaluoti, ypac jam girdint...
tad manyciau ir tau, bucke, reiktu suvokti ko nori - ar tu jo nori? nes na nori nenori, jis toks yra.. ir nemanau kad keisis.. kol pats nenores.
tad..
uj... prirasiau as cia...