QUOTE(Amade @ 2006 02 01, 10:53)
O del krizes, kai ateis laikas buvusio leliaus gimimo... Man seimos daktare kaip tik ir sake, kad butu geriausia kuo greiciau pastoti, kad butu kuo trumpesnis tarpas tarp pirmo ir antro nestumo ir kad butu minmali tikimybe tokioms krizems. Aisku, cia priklauso nuo moters. As, pvz, labai noriu kuo greiciau pastoti, kad busimas ir buves leliukai taptu kaip vienas... na, nezinau, ar supranti... Kad nesiskirstytu - pirmo netekom, o cia antras, kad tas antras ir butu pirmas...
Suprantu, ką nori pasakyti.
Tik apibūdinsiu, kaip aš suprantu, kas yra pirmas ir kas antras man.
Šiuo momentu tas, kurio netekom, yra pirmas, bet kai lauksimės kitą kartą, tas kitas kartas ir vėl taps pirmu, juk sulauksim tai pirmojo vaikelio.
Tik liūdna štai kas, kai einant vėl apžiūrai ar tyrimams, kai paklaus, kelintas nėštumas, teks pasakyti antras, nors pirmojo vaikelio nėra. Tokia nemaloni tiesa.
Aš tai nenoriu, kad šis nėštumas išsitrintų, lyg jo nebuvo. Tačiau vaikas, kuris gims, ir bus man pirmas. Tiesiog vadinsiu taip: du nėštumai, vaikas- vienas ir pirmas.
QUOTE(Linaute @ 2006 02 01, 11:10)
manes taip pat tai neguodzia.
Tiesiog bendrauju cia, nes zmones kurie yra aplink mane - to nesupranta ir jie del to nekalti, tad siuo metu esu atsiribojusi visai nuo draugu ir man taip geriau. Jie bendrauja, planuuoja vaikucius, sneka apie savo nestumus, nors ir zino, kad as turejau nelaime. Na as ju del to nekaltinu, tiesiog begu nuo to ir tiek.
Man gera cia bendrauti, kai zmones turi tokiu pat problemu, bet nera tikrai teisinga, kad pasaulyje tiek daug tokiu dalyku
Kitas dalykas, kad tos, kurios to nepatyrė, iki galo mūsų nesupras. O ypač jau auginančios vaikus. Jos kalba protu suvokiamus dalykus, užjaučia, bet neįsivaizduoja viso to košmaro, ką išgyvenome mes. Tos spengiančios tuštumos, išdraskymo jausmo, kai tampi it tuščias indas, bevertis ir apvogtas.