ir pas mumi buvo toks romanas... jis buvo vedes (aciu dievui, vaiku neturejo), o as netekejusi, nors mazdaug keturis metus draugavau su vyriskiu tokiu.... ilgokai tas musu romanas tesesi, buvo visko - ir labai graziu akimisku, romantisku savaitgaliu ir t.t. ir daug daug skausmo, asaru... ne karta bandziau skirtis, nenorejau ardyt seimos. bet jis manes vis nepaleido. galiausiau as issiskyriau su savo draugu (tiesa pasakius, musu skyrybos brendo dar pries prasidedant romanui su kitu), bet net ir tada is savo "kolegos" absoliuciai nieko nereikalavau, niekada nebuvo jokiu - "rinkis, as arba ji". atvirksciai, vis klausdavau jo, ar esi tikras del to, ka darai... matyt, buvo tikras, nes paskui viskas vyko zaibo greiciu. mes apsigyvenom kartu, jis issiskyre, netrukus pasijutau nescia, ir dabar jau turim puses metuku dukryte

jauciuosi labai laiminga ir mylima (bent jau kol kas, o kaip toliau - pamatysim). tai stai toks romanas su laiminga pabaiga