pasakas skaitome pasikeisdami su vyru kiekvieną vakarą. įdomiausia, kad ir mažoji, kuriai dabar metukai, prilipusi prie knygos stebi iliustracijas ir klausosi (po to , žinoma, komentuoja

).
dičkei būdavo, užeina kokios nors pasakos manija, na tada kokias dvi savaites iš eilės skaitom vieną ir tą patį...
manau, kad pasakos būtinos, jos lavina vaizduotę, ir nors kai kurios mums, suaugusiems, atrodo žiaurios, iš tikro vaikai jas kitaip suvokia