Neįpareigojantys santykiai

Įdomu būtų tokioje situacijoje buvusių ar atsidūrusių nuomonė. Na, ir aišku, šiaip protingas nuoširdus patarimas būtų ne pro šalį.

Istorijos pradžia banali, bet papasakosiu, kaip viskas prasidėjo, kaip įklimpau. Prieš dvejus metus (beveik trejus, gruodį bus trys) atėjusi dirbti į naują kompaniją, pastebėjau patrauklų kolegą iš kito skyriaus. Iš visažinių kolegų sužinojau, kad jis skiriasi, tai paaiškino, kodėl jis atrodė labai "užsiparinęs", daug dirbdavo, labai vėlai išeidavo namo. Vieno vakarėlio metu (pas mus baliukai reti, bet su pratęsimais mieste arba pas ką nors namie iki ryto, kartais ir į darbą tiesiai važiuojame) išsikalbėjome, paaiškėjo, kad jo skyrybų priežastis buvo darbas, nes jis užėmė labai svarbias ir atsakingas pareigas, kurių ilgai siekė, ir kurioms skyrė labai daug dėmesio, ir žymiai mažiau žmonai (jis vaikų neturi). Aš tuo metu irgi neseniai buvau išsiskyrusi su universiteto laikų meile, todėl jį supratau, gal dėlto tarp mūsų užsimezgė kažkas panašaus į draugystę. Naujos meilės tuo metu neieškojau, nes laižiausi senosios žaizdas ir buvau labai užsiėmusi: norėjosi įsitvirtinti naujajame darbe (tai antras mano darbas ir pirmosios rimtesnės pareigos), rašiau magistrinį, dalyvavau visuomeninėje veikloje, be to, sportavau - turėjau sau išsikėlusi tam tikrų uždavinių. Taigi, kol buvo parduodamas jo ir žmonos butas, jis atsikraustė pagyventi pas mane. Aišku, darbe tą labai slėpėme. Tai nebuvo skunku, nes jis vadovauja kitam skyriui, kuris įsikūręs kitame aukšte, mes dažnai darbe nesusitinkame. Netrukus jis išsikraustė, bet santykių nenutraukėme. Susitarėme laikas nuo laiko matytis, bet neapsunkinti vienas kito įsipareigojimais, abiems tuo metu reikėjo laiko ir erdvės sau. Taip mes ir gyvenam, nekontroliuojam vienas kito, laisvalaikį kartu leidžiame tada, kai abu to norime. Per dvejus metus aš nesusipažinau nei su jo šeima (to labai ir nesiekiu), nei su bent vienu jo draugu. Va čia ir yra problema. Jis taip bijosi, kad apie mūsų santykius sužinos kas nors darbe, kad nenoriai kur nors važiuoja net pas mano draugus. Jei jį kviečia jo draugai, jis važiuoja vienas, jei mano draugai - važiuoju viena arba labai retai kartu. Kartu būnam tik išvykę į jo sodybą, kokį viešbutuką arba pas jį ar pas mane, neinam apsipirkti - tiesiog tas, pas kurį susitinkam, ir nuperka maisto. Iki šiol man tai netrukdė, bet matau, kad šitie santykiai greičiausiai niekur neveda: jis tarsi nėra mano vaikinas, bet kito turėti aš irgi negaliu. Nors negaliu sakyti, kad jam nerūpiu ir tik naudojasi - darbe man tyliai labai padeda ir jo dėka aš pakilau pareigose, gaunu beveik dvigubai didesnį atlyginimą nei pradžioje. Jis yra keliskart sumokėjęs mano įmokas už paskolą bankui, taip pat atostogoms kelionę dovanojęs (važiavau su drauge, kuri susimokėjo už save). Bandžiau kalbėtis apie mūsų situaciją, jis sako, kad jį viskas tenkina, nori, kad viskas taip ir liktų neribotam laikui, kad jis bijosi naujų skyrybų, situacijos pasikartojimo. Darbe nenori viešintis dar ir dėl to, kad mūsų viršininkė yra moteris, o jis jos favoritas. Taigi, romanas darbe gali pakenkti mums abiems, o vienam kuriam išeiti neapsimoka, tikrai šiuo metu tokių atlyginimų kitur negausime. Taigi, esu įsipareigojusi be įsipareigojimų. Na, aš senmergės komplekso nejaučiu, bet kvailai jaučiuosi meluodama tėvams, draugams, - beje, kai kurie iš jų žino ir nepalaiko. Pavargau nuo to slapstymosi, bet bijau jį spausti, nes jis moka atsitverti tokia tylos siena ir atsiriboti nuo visų mano kalbų. Nenoriu su juo skirtis, pripratau prie jo, jis patikimas, be to, nežinau, kaip reikėtų dirbti išssiskyrus. Kaip išjudinti situaciją iš mirties taško?

pakalbekite apie jausmus vienas kitam ir situacija pajudes bet kokiu atveju i kazkokia puse..
aisku tokie santykiai idealus..juk tai meiluziu santykiai jie turi ilgalaiki galiojima,jei va neprasideda tai,kas prasidejo is jusu puses...noras kazko daugiau,atsakingiau ir patikimiau naturalu juk..ypac jums..del vyruko negaliu sakyti nieko,manau jis kaifuoja nuo tokiu santykiu ir absoliucios laisves...

Pastoti....

Kad man kazkaip viskas neatrodo mirties taske. Pradedama su juo draugauti zinojote esama situacija, ir kiek suprantu melo jokio nera, kaip ir jokiu nuoskaudu neturetu buti. O jei nebenorite tokiu santykiu, tai manau galite juos nutraukti.
O kodel draugai nepalaiko jusu? kuo motyvuoja?

Ar tai priezastys del kuriu nori judinti sia situacija?

siaip is sios situacijos ispesti nauda galima dar..nusiraminkit apie rimtus santykius ir pagyvenkit malonumui: pasididinkit dar alga pora kartu,pavazinekit i keliones,issimokekit paskolas...o tada jau kaip sakoma kam jis jums isvis bus reikalingas???
nu nebent Meile seile yra..tada viskas uslazniaetsia

"Mirties taške" sakau dėl to, bent jau MAN norėtųsi, kad santykiai į kažką evoliucionuotų. Jei jaučiam vienas kitam daugiau nei fizinį potraukį, jei mums gera kartu (priešingai neleistų su manimi ištisų savaitgalių), jie turėtų pagaliau išeiti iš tos slapstymosi-meilužių stadijos. Jei nieko kartu neplanuojam, reikėtų nutraukti ir pasukti savais keliais, susirasti labiau tenkinančęius žmones. kaip ir viskas aišku, bet kartu sudėtinga. Draugai mano, kad šioje situacijoje aš esu skriaudžiama pusė, kad vyras mane slepia tarsi gėdintųsi, o nėra ko. Bet vėlgi, aš žinau priežastis, ir tarsi galiu viską pateisinti. Kita vertus, nesinori slapstytis dešimt metų. Darbe kolegės aptarinėja jį, šneka, kad laisvas, patrauklus, pakalba, kaip jį sudominti. Aš visa tai girdžiu ir siuntu

Papildyta:


Nežinau, apie meilę bijau net galvoti, jos tarsi iš pradžių neturėjo būti ir nebuvo, gal ir nėra, bet atsirado kažkoks prisirišimas, pykstu, kai jis savaitgalį turi kitų planų, noriu būti su juo. Be to, pripratau, sumažėjo užsiėmimų, vienai sunkiau rasti veiklos. Būna, ilgiau išvažiuoja kur nors, nepasiiglstu, o būna, nematau savaitgalį, širdis daužosi, kur yra, paskambibti ir pasakyti kad grįžtų, negali. Moteriai turbūt sunkiau tokie santykiai, iš pradžių man jie labai tiko, dabar pradeda kelti problemų

Papildyta:


Ne, priezastys kitos, gal jos tik netilpo viename sakinyje

Jei atvirai, manau, kad jo paaiskinimai "a la nebenori skyrybu" yra tik pasiteisinimai... Tiesiog patogu taip. Galbut po rimtesnio pokalbio susimastytu, kad amzinai taip testis negali...
Tiesa, ar pas jus santykiuose yra toks terminas "istikimybe"?

normalu viskas...labai gaila jusu is tiesu...nesamoningai aukojate savo gyvenima..as manau tiesiog nelaukite stebuklu, ir pasikalbekite su juo...suauge zmones esat..uzteks zaisti...du metai cia ne du menesiai...pasakyk kaip yra ir kaip viskas pasikeite is tavo puses ir nebijok kad jis pasakys ne,aciu viso gero..
kito kelio jums nebera...kuo toliau tuo labiau grimsite i visa tai...nedaeikite iki priekaistu ir issidraskymu...

jei atvirai manau vyras rimto nieko neplanuoja su jumis...du metai tai pakankamas laikas susivokti jausmuose ir kitame zmoguje...

bet jus pirma pakalbekite..

Na, kaip ir taip, nemiegam su kitais, bent jau aš. Tiesiog neturiu net kur susirasti kito. Apie jį galvos neguldyčiau, bet kad daug dirba, ir jam nelabai tų progų yra. Kartais išvažiuoja į kokį vakarėlį, pabūna ir nakvot pas mane važiuoja. Nelaukiu aš su kotletais, rūbų neskalbiu, gyvenu savo gyvenimą.

o taip noretusi jau ania???
galim buti uzkietejusios stervos ir kales,bet anksciau ar veliau vistiek nulenkiam galvas pries svelnuma,rupesti,ta pacia rutina ir artima salia... naturali gamta veikia..
kaip veikia gamta vyrus-kita tema..ir aiski

Kad gal nereikia manęs gailėtis, neraudu naktimis į pagalvę įsikniaubusi. Tik va kartais susimąstau, kaip taip įsivėliau, kai kurie klausimai ramybės neduoda. Kodėl mes negalim kokiam bare pasėdėti, jei sėdim namie apsikabinę, kodėl viešumoje to bijomės. Būtų koks vedęs, ar turėtų kitą, dar galvočiau, kad aš nulis, bet realiai sudėjus laiką, ką jis praleidžia darbe ir su manimi, jam kitai jo nelieka. O ir pokalbis yra toks buvęs. Turiu gerbėją, mūsų kompanijos darbuotoją, iš kitos šalies. Visada kelioms dienoms atvažiavęs, daug dėmesio man rodo. Visi prie to jau įprato ir darbe vos ne jo panele laiko. mes aišku kartu einam pietauti, jis kviečia mane vakare eiti kur į spektaklį, derina emailais dar neatvykęs. Išvažiavęs siunčia gėles, dovanas. Bet tai tik malonus dėmesys, nei jis kviečia mane į savo viešbutį, nei pas mane prašosi. Mano "draugas" tada labai siunta ir lyg tyčia skambinėja, net priekaištauja. Scenų tiesa, nekelia, nes juk negali. Kartą ir pasakiau, kad esu laisva, kad jis nieko vyras ir neslepia simpatijų, visaip rodo dėmesį, aukština mane. Jis paklausė, o ką, jei pasiūlytų į jo šalį kraustytis. Tada aš paklausiau, o kokios mūsų perspektyvos. Jis tiesiog pasakė, kad esamu metu jis nieko kito pasiūlyti negali, kad abiems šis variabtas tiko. Suprantum pagal vyrišką psichologiją jam atrodo, kad sudarėm sandorį ir aš elgiuosi nesąžiningai, keisdama sąlygas