Kai mes, Moterys, paliekam vyrus..

Visiskai normalu kad kiekvienas i situacija pazvelgia savo akimis, isreiskia savo nuomone ir buna vienoje arba kitoje puseje, nesvarbu vyru ar moteru. Nieks uz tai neteisia. Ir neturetu teisti..
Jeigu mes visi zinotumeme kas bus po dienos, savaites, menesiu, metu, elgtumemes visiskai kitaip, nebutu klaidu, nebutu blogo gyvenimo. Tuo metu kai tekejau - tuo metu man tai buvo tinkamas pasirinkimas. Meile zmogui kiekvienas supranta kitaip. As ji mylejau. Savaip. Jei tekejau, vadinsi siejau ateiti su siuo zmogumi. Kalbejomes daug ir apie viska, tikejau jo supratingumu, palaikymu ir ateities kurimu. Bet einantys metai parode kad kalbeti yra viena, o daryti - kita. Vyras nepateisino savo paciu suteiktu lukesciu. As is jo tikejausi ne daugiau kiek jis leido man tiketi. Nestumo metu viskas pradejo rysketi: ir pliusai, ir minusai (o jie man pasidare nebepakeliami). Normalu, kad bunant neviltyje, depresijoje, keikiant esama gyvenima prisimenam tuos, su kuriais buvom laimingos. As buvau laiminga su buvusiuoju. Nesvarbu kaip ir kodel mes nebe kartu bet tuo momentu norejosi iskilti i sviesu pavirsiu. O su juo susitikus viena ar kita karta nei puoliau i glebi, nei nusizengiau kokiam nors Dievo isakymui. Tai buvo zmogus, kuris tuo metu savo supratingumu ir palaikymu neleido nugrimzti giliau. Ir aciu jam...
Ir kas toliau? Nutariau skirtis. Manau tai normalu. As zmogus. Turiu teisiu. Kiek yra zmoniu, kurie nutaria skirtis tik vien del to, kad tiesiog pajuto, kad tai - ne tas zmogus. O as nutariau skirtis - nes man su juo buvo tikrai blogai. Skiremes - ne teisiskai. Man tik reikejo suprast ar tai - tinkamas sprendimas. Gyvenimas atskirai, kelione be jo padejo galutinai suprasti. O priemiau atgal del to, kad jam tikrai reikejo pagalbos ir man tikrai reikia dabar kad vaikas butu su tevu...
Ir Jusu, Julem, pasakymas "dabar ruosiates atimt ir issivezt sunu" labai ziauriai skamba, lyg tai butu mano tikslas. As juokiu budu nenoriu is jo atimti sunaus ir issivezti tam kad jis jo neturetu ir nebematytu. As tik noriu toliau siekti pilnavertiskos ateities sau ir sunui. Ir tuo lab kad tokios galimybes dideles ir atviros. Ne karta siame forume iskeliau klausima - ar del to kad tevas galetu matytis su sunumi as turiu likti cia, Lietuvoje? Ir buvo nusistebejimu, kad as galvoju apie ta zmogu, kuris tiek bjauriu dalyku pridare. Taip jis tikrai daug ka padare neapgalvotai, bet tai jis pasielge su manimi o ne su sunumi. As iki dabar dar negaliu apsispresti ir pasirinkti tinkamo varianto. Bet teks.
Ir galiausiai Jusu, Julem, pasakymas - "ar noretumet, kad kazkas taip pasielgtu ateityje su Jusu vaiku" - leidzia suprasti, kad turiu gailetis savo kaidu, neatsizvelgiant i vyro padarytas klaidas, nes jis - "myli ir mane ir sunu" ir neturet teisiu rinktis teisingesnio kelio is neteisingai pasirinkto. Nei viena mama nenori, kad vaikui nutiktu tai, kas nutiko mamai ir tevui, bet gyvenimo i ateiti to neprognozuosi ir nesuplanuosi. Taip, kaip as nebuvau prognozavisi nenusisekusiu santykiu ir galimu skyrybu..

oi ne, ne tai norėjau pasakyti tikrai. Ir esu tvirtai už tai, kad skirtis reikia, tik reikia ieškoti kompromiso ir, svarbiausia, nereikia žaisti, nebereikėjo leisti jam apsigyventi kartu, jokiu būdu tam nepritariu. Išsiskirstėt ir pamažu, kad ir skausmingai, bet viskas turėjo nurimti, o dabar vėl viskas bus blogai.

Taip, Julem, Jus teisi. Negerai labai kad dabar taip nutiko. Bet kitos iseities neturejau. Tuolab kad jis prases pagalbos pabreze, kad tikrai iseis kai bus darbu ir pinigu. Tai dabar santykiai tokie draugiski, lyg pas mane gyventu koks nuomininkas ar draugas, jis turi savo kambari, valgyti gaminame pakaitomis. Jokiu isvykimu kartu, jokiu bendru draugu, tiesiog jokiu bendru interesu. Kada noriu as iseinu o jis lieka su vaiku, arba atvirkciai - jis iseina, o as lieku su vaiku. Bent jau pirma savaite jokiu klausimu kur iseinu ir priekaistu kodel tiek laiko praleidau kazkur nebuvo. Ir pratinu ji prie tos minties kad galiu isvaziuoti, kad jam tai nebutu smugis. Tikiuosi kad viskas bus gerai..

na išeitį tikrai turėjote, juk, jei būtumėte galutinai išsiskyrę, jis dirbtų ir gal turėtų moterį, kažką būtumėt sugalvojusi. Žinoma, dabar yra kaip yra, bet žingsnis mano akimis neteisingas. Sėkmės Jums visiems trims.

As irgi manau, jog dabar vyrui nera nei butinybes apie savo gyvenima galvot, nei darbo ieskotis, o jei autore butu ji taip palikus gatvej pamiegot, tai gal susizgribtu pats kazko siekti, gal paslauga jam butu padarius. Man tik baisiausia, kad neprasidetu vel visi tie jo isterikavimai, kai bus liepta iseit is namu dar karta. Kad tik nebutu vel smurto. Autore jau pergyveno tas kelias psicholigiskai (ir fiziskai) sunkias vyro reakcijos fazes jam isejus, bijau, kad tai vel kartosis, kai vel teks iseit
Del vaikelio prieziuros, galiu duoti pavyzdi. Mano kursioke paskutinio kurso pradzioje pagimde vaikeli, o jos vyrui kaip tik teko isvaziuoti ilgesniam laikui su darbo reikalais, tai ji liko viena, bet susitvarke Praleido, aisku, dali paskaitu, bet puikiai laike egzaminus ir bakalaura apsigyne. Ir kaip buvo pirmune, taip ir baige pirmune, o buvo viena su vaikeliu ir ta leliuka ateidama vis atsivezdavo kartu i paskaitas, seminarus, egzaminus nes nebuvo kam palikt paziuret. Ir mes visi kazkaip smagiai reagavom su jos mazuliuku per paskaitas vis tiek smagiau Tad as gal turedama toki pavyzdi ir sakau autorei, kad kartais gal ir sunkesni kelia reikia pasirinkti, bet nepaminti isdidumo ir kai kuriu principu. Nezinau, kaip elgciaus, versciausi kazkaip kartu su tuo vaikeliu viska daryt, gal ir pavargciau labiau, bet man tas vyras nebeperzengtu namu slenkscio daugiau, jau vien jo buvimas zemintu mane pries save pacia
Kita vertus, suprantu UgDo, nes ji viena, visiskai dar jaunute, tevai toli (o tai labai svarbu kai zmogus neturi dar daug patirties juolab, kad santykiai su tevais geri ir jie daug pagelbetu bent patarimais, autore galbut prie to pripratus), dabar jai reikia paciai viska spresti ir tai nera lengva. Mes komentuojancios galim patart, bet negalim realiai padet. Tad autore verciasi kaip jos galvele teisnesa, o nest nevisada lengva tokiose situacijose
Bet kokiu atveju, zaviuosi tai ka jus iki siol padaret ir kaip laiketes, nepaluzot Stipri moteris ir tai jums paciai turetu buti didelis komplimentas

Vyrukas neprarado darbo, o tik laikinai buvo priverstinai iseitas nemokamu atostogu, todel ieskotis darbo kito kol kas jam nera pagrindo...
O del maziuko tai jei masina tureciau - be problemu mazyli visur veziociausi. Bet dabar nebegalvosiu kas butu..jei butu.. Jau padaryta
As viliuosi kad daugiau taip nebebus kaip buvo. As uzsigrudinau brisdama per jo pykciu priepuolius, jegos panaudojima, psichologini spaudima. Tikrai jauciuosi stipresne nei anksciau ir labai tau aciu uz toki komplimenta

Ner uz ka Tik turiu omenyje, jog si komplimenta turi pasakyti sau pati, tai labai padeda motyvaciniais tolesniu sprendimu klausimais

Svarbiausia, kad vyras taves bent dabar nekankina, leidzia ramiai mokytis Sekmes sesijos metu

paskaičiau ir giliai atsidusau................. stiprybės mamuk, jo, ne viskas taip paprasta ir lengva, kaip atrodo, kartais tenka elktis ne taip kaip norėtųsi

Klaida po klaidos... Atrodo, kad visas mano gyvenimas - klaida. Zinau, kad taip neturiu galvoti, nes turiu nuostabu mazyli, kurio nebutu, jei nebutu ir mano vyro. Tik kad per skaudziai man viskas atsiliepia. Pradesiu vaikscioti pas psichologa. Jau uzsiregistravau. Laukiu... Jau kalbejausi su advokatu. Isgirdau ir geru, ir blogu prognoziu is advokato del manosios situacijos. As turbut nebeturiu jegu cia viska destyti... Galbut per sunku parasyt tai kas vyksta ir berasant vel per naujo tai isgyvent...

Visada yra ir bus didelis ACIU palaikancioms. Stiprybes panasiai isgyvenancioms.

kokia tu saunuole,nors tikrai dar esi vaikas??as tikrai tavimi didziuojausi nors man tikrai daug daugiau negu tau...is kur toks gilus supratimas?apie viska?.man labai priimtinas tavo minciu isdestymas,,lyg tai tu cituoji mano mintis...stiprybes...

zinai, savo laiku as nepalikau savo vyro...man nebuvo ir nera kur eiti...bet as tikrai stengiuosi gyventi savo gyvenima, gyvenant su vyru...jam irgi viskas netaip...ilgai sneku telefonu, sedziu kompe, kazka darau, tyliu, atvirksciai daug sneku,,,vienu zodziu....bet!!!!jeigu mes moterys, tikrai kazko laaaabbbaaai norim .turim butinai pasistengti viska padaryti ,,,kad musu gyvenimas butu svelnesnis.... as su vaiku gyvenu savu ritmu, pas mane kiti prioritetai, kitos vertybes...bet ka dabar daryt?uzsirakinti su vyru ir dainuoti pagal jo dudele.NE...mes gyvenam po vienu stogu, bet atskirai...kiekvienas sau ir kartais del vaiko !!!!!!!!!!!bunam kartu...

Miela tabiss, Jūs neturite kur išeiti. Jūs liekate ir tylite. Mano situacijoje JIS neturi kur išeiti, todėl lieka, bet vietoj to, kad tylėtų, prieš mane nori parodyti savo galia. Dabar jau ramiau. Bet per visą mėnesį, kol jis čia vėl yra, man teko atlaikyti dar stipresnius spaudimus. Buvau pas psichologa. Turbūt ne ten pataikiau. Nepatiko. Aš kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai MANO gyvenimas, kad aš darau tai ko AS noriu ir niekas kitas už mane nieko nespręs. Tik, žinoma, nepamirštu ir savo sūnaus, daugelis sprendimų priimami atsižvelgiant ir į mažylio interesus...

Vyras pasakė: "nesvarbu, kad tu manęs nebenori, kad nebemyli, privalai būti su manimi dėl vaiko ir taškas"
pažiūrėsim dar