Gosh. Dabar, praėjus nemažai laiko, tikrai žinau, jog padariau tik vieną nepagirtiną dalyką- mestelėjau tikrai žeminančią frazę apie "kažkokią Maximos pardavėją", bet juk ne visos jos tokios. Reikėjo tai pardavėjai subtiliau (bet gal dar smarkiau

), reikėjo neprarast kantrybės, bet diena buvo tokia- malimasis toje žmonių makalynėje išvargino.
Tai, ką tu išvedžiojai iš mano situacijos- tai marazmai, ir tik tu viena, įvertinus savo patirtį, gali pasakyti jų priežastį.
Mano vaikai nevagia. Mano vaikai nedaužo. Paauginus du vaikus galiu pasakyti, kad auginu teisingai. Galėčiau iliustruoti pavyzdžiais ir situacijomis, kitų žmonių, mokytojų atsiliepimais, bet užimtų daug laiko.
Gosh, kelerius metus aktyviai kišdama nosį į vyro verslo reikalus žinau, kodėl saldainiai sudėti būtent tose vietose, kur jie ir stovi, kodėl "čiupačiupsai" bašliuoja būtent už tas lentynas.

Ir tau galiu grubiai papasakoti, bo atrodai man labai neprofesionali pardavėja

: lentynos prie kasų- impulsinių prekių vieta. Saldainių sudėjimo aukštis- būtent mažamečių vaikų akių aukščio lygyje. Taigi situacija specialiai sumodeliuota tam, kad vaikas, lėtai judėdamas eilėje prie kasos užsigeistų saldainio. Kas nutinka tada? Vaikas pradeda prašyti saldainio. Tai stabdo eilę. Tėvai atsiduria spąstuose- iš vienos pusės- jų eilė mokėti už prekes, iš kitos- derybos su vaiku, už nugaros- nekantraujantys kiti pirkėjai. Spėk, kaip pasielgia dauguma tėvų tokioje situacijoje? Taip, ima tą saldainį ir nuperka, dėl šventos ramybės. Kiti, kuriems rūpi, kad vaikas turėtų sveikus dantis ir būtų auklėjamas nuosekliai laikytis disciplinos, nesutinka pirkti saldainio.
Tokiu atveju mes niekada neperkam saldainių (saldainiai, giliu mūsų įsitikinimu, negali būti impulsiniu pirkiniu. Čia ir sveikatos, ir disciplinos, ir valios dalykai). Taip, kartais (sakaykim, kai vaikas nuvargęs) būna zyzimo. Taip, tas zyzimas galbūt nepatinka pardavėjai, kuri visą dieną sėdi toje strateginėje vaikų nervų gadinimo vietoje

. Bet tiesą sakant, man tos pardavėjos nuotaikos yra visiškas nulis, palyginus su mano vaiko sveikais ir gražiais dantukais. Be to, aš nežadu prarasti nė kruopelytės savo autoriteto vaikui, ir jei dėl to reikės "nusodinti" pardavėją- nė akimirkos nedvejosiu. Šiaip, galiu to tik pasimokyti iš savo vyro, kuris duoda atsaką pardavėjai (padavėjai, taksistui ar bet kam kitam) tokį, kokio ji nusipelnė- nesicackindamas, ir niekada neima jos pasipergyvenimų į galvą, kadangi aš ir vaikai jam esam svarbūs.
Sakai, dirbai pardavėja, buvo sunku, vaikai vagys aplink, tėvai pablūdę. Bet iš tamstelės papasakotos situacijos man kyla kitas klausimas- o ką TU - pardavėja veikei tuo metu, kai vaikas be tėvų lakstė po parduotuvę? Tos lietuviškos pardavėjos mane tiesiog glumina. Žinai, kaip vakaruose vyksta pasivaikščiojimas po žaislų parduotuvę (stebėjausi tuo milžinišku skirtumu dar tada, kai vakaruose studijavau ar dirbau, kai dar vaikų neturėjau, o ką jau kalbėti apie dabartį, kai turiu du mažylius

)? Prieina pardavėjos ir pasiūlo savo pagalbą- gal išsirinkti kažką tam vaikui kartu, o gal leisti tėvams vieniems pažiūrėti prekes, o jos UŽIMS vaiką. Daug prekių sudėta už saugomos zonos, vaikai mielai pažaidžia, eidami pro parduotuvę, jokia paklaikusi pardavėja vaikų nevaiko, policijos nekvietalioja, o jei koks mažylis išsineša žaisliuką, o tėvai jį atneša atgal- pasako- nieko tokio, vaikai, ir NUSIŠYPSO.

Nemačiau dar atvejo, kad kokia padavėja imtų mažametį kaltinti vagystę ir rodyti visus jos atributus- juk vaikiška širdelė, vaikiška svajonė, vaikiškas protelis.

Svarbiausia- vaikas užsisvajojo, o tėvai atnešė tą žailiuką į parduotuvę.

Vat taip atrodo profesionalios žailų pardavėjos, kaip gerosios fėjos

, kurios myli vaikus, pas kurias visi nori sugrįžti.
O tu ką?- sėdėjai prie prekystalio, sekei mažylį akimis taip ir laukdama to tinkamo momento skambtelti apsaugai? Gėda. Na, suvarei nuotaiką mažyliui ir jo tėvams, na dėl tavęs jie ratais tą parduotuvę apeina. O ką tu išlošei- moralinį pasitenkinimą, jog taip sparčiai iškvietei apsaugą? O parduotuvė ką gavo? To ta. O juk galėjai prieiti prie to vieno blūdinančio vaiko, parodyti jam žaislus, paklausti apie mamą ir tėtį, pavaikščioti kartu. Ir nereikia lia-lia, jog tuntai pirkėjų, nėr kada visų vaikų sužiūrėti. Kaip taisyklė, tokių pavieniui blūdinančių vaikų vienetai, o pardavėju, už prekystalio betarškančių apie Marijanas-LuisusKarlus ir desperatiškai žvilgčiojančius į telefonus apsaugos iškvietimui- bent dvi- trys. Matėm-žinom

.
Man nepatinka tas burbančių susiraukusių pardavėjų tipas. Tokios išsiviepia tik tada, kai tempiesi link prekystalio kažką DIIIDELIO. O jei žvalgaisi su vaiku, tai tik ir karksi iš paskos- čia nelipti, čia nesėsti, čia neimti, kar kar kar.
P.S. Visai neseniai (vėl Maximoj

), važiavau su vaikais, prie kasos dėjau prekes, priešais mane stovėjo mašinytė-vežimas. Vaikai malėsi aplink ir visai neprašė saldainių, nes buvo nenuvargę

. Taigi, kukurūzai nukeliavo pirmi. O aš neturiu akrobatinių sugebėjimų, tai negalėjau persilenkti išilgai per visą mašinytę ir paimti skiriamosios lentelės. Kai kukurūzai priartėjo, aš kelis kartus jai šūkltelėjau- čia jau mūsų, jau neskaičiuokit- aiškiai ir garsiai. Ji turbūt buvo nuvargus, tai nenugirdo. Aš pasakiau, jog ji manęs nenugirdo, o lentelės nepasiekiau. O tada pardavėja pradėjo su manim irzliai kalbėti. Na, tada aš reabilitavausi kaip santūri ir savo emocijas valdanti persona

. Paklausiau išsišiepus- ar jus burbėti išmokino, kai į darbą priiminėjo? O kai ji bandė greitakalbe aiškinti toliau, tai vėl maloniai ir pabrėžtinai lėtai pasakiau- na, o dabar pabandykite pasakyti tą patį, tik mandagiau, gal išgirsiu.
He he. Watch out, pardavėjos. Gal būtent dabar jūsų pirkėjas- Norge

.