Reinkarnacija

Gal galima plačiau? Kokia patirtis?

Teko pakliuti i avarija, kurios metu suzalojau veida, siek tiek kaukole. Puikiai pamenu busena, kai meginau susivokti kas ivyko, kur randuosi, supratau, kad pakliuvau i autoivyki. Po to tarsi butu kunas uzknises savo nestabilia busena, palikau ji ir i viska zvelgiau is salies. Tuo metu visai nerupejo kunas, nebuvo jokio ilgesio, jauciau savotiska issilaisvinima. Deje teko gryzti ir tai atsitiko ne savo valia, tiesiog rodos kunas savaime atgavo galimybe mane vel tureti. Kunas tai ne as, as visai kas kita ir tikras pasaulis viduje, isoreje nieko nera. Juk pergyvenimai vyksta mumyse ir jei tai itakoja isore, cia jau ne isores itaka, bet mes patys renkames tai priimti, isileisti i save. Mus supa begale visokiu veiksniu, is ju i ka reaguoti mes atsirenkame patys ir patys renkames pagrinde to nesuvokdami, nes dalis pasirinkimo jau suformuota musu pasamoneje, ji dirba tarsi programa pagal nutylejima. Eidami saligatviu mes tiesiog einame ir mus nerupi kas ten per plyteles, kokios jos, kokias asociacijas jos kelia, mes ju nesirenkame, renkame procesa, eiti. Seip, mes va taip ir gyvename, visagyvenima priimdami pavirsutiniskai, prabegom, vis skubam, lekiam, vis nera laiko, kurio apskritai nera, laikas tai iliuzija, kogera viena is galingiausiu apgauliu. Na taip, nera nei erdves kurioje tarsi mes egzistuojame, nera nei erdves. Kas lieka? Informacija. Manau suvokiate, kad ir kiek i kompa prirasytumet informacijos, nuo to jos svoris ar mese nekinta. Tad, informacija visko kas mus supa yra esme ir informacija nekinta. O kaip ta informacija priimam, cia jau kiekvieno asmeninis reikalas, mano asmenine patirtis tik mano pergyvenimas, galiu pasidalinti tuom, bet priimti ar ne, kiekvienas sprendzia individualiai. Niekuomet nereikia priimineti informacijos aklai, tai jau fanatizmas, tikrinkit, abejokite, tik tokiu budu ja isgryninsit. Ir dar, informacija perduota zodziais, ji iskreipta, niekuomet jos neperduosiu tokiu budu, ja galima perduoti tik vaizdiniais. Tad, ka bepasakytumem, tai toli nuo tikros esmes ka mes norime perteikti.

Šiuo klausimu yra ir kita nuomonė. Nė vienas miręs iš ten negrįžo ir negali papasakoti kas būna po mirties. Tokių laikinų dalykų negalima painioti su ta mirtimi, kai žmogaus kūnas palaidojamas ar kitaip "dingsta iš...". Išėjimas iš kūno galimas ir sąmoningai tai praktikuojant, bet kas bus po to, kad nebebus jokių galimybių grįžti į kūną...

Sutinku, kad "išėjimas iš kūno laikinai", niekaip nėra įrodymas, kad mirties nėra

ta tema reiktų "pakalbėti" su pačia Mirtimi (bet kas išdrįs), be to su ja, nejuokaujama

Tai jums negaila bus palikti dabartinių artimųjų, draugų? Arba, kad jus jie paliks? Visgi neturite jokių rimtų garantijų, kad juos vėl sutiksite kažkur, atpažinsite. Manau to žmonės ir liūdi, verkia

Is po mirties daug kas gryzta, pasakoja savo ispudzius,bet jie tankiausiai ignoruojami, nes tai ka jie pasakoja, neatitina musu lukesciu. Juk mes priidami informacija ja turime kazkur savo samoneje padeti, iterpri, ji turi tarsi charmoningai gulti i bendra pasaulio suvokimo fona. Jei to nebuna, mes ta informacija atmetame. Mirties savoka mumyse asocijuojasi su kazkuom siaubingu, su praradimu, netektimi, zodziu, pagrindinis fonas gaunasi negatyvus ir jis toks yra deka tu paciu filmu, nuomoniu, paziuru is aplinkiniu, kurios ir maitina musu samone ir kuri is tikro tolima nuo realybes. Isejima is kuno praktikuoju, tai idomu, bet tuomet tai buvo kazkas kita, bet tuo paciu ir panasu. Kasdel netekties, artimuju, draugu... na nezinau, visa tai savotiska iliuzija. Tai supratau tuomet, kai buvo dukros vestuves ir aplinkybes suskloste taip, kad negalejau dalyvauti, buvo tecio mirtis, taip pat viskas praslydo, bet nuo to, kad tuo metu buvau kitur,niekas nepasikeite, viskas vyko kaip ir pridera ir kazkodel savyje nejauciau jokios skriaudos, tarsi ir kaltinau aplinkybes, del kuriu nesigauna sudalyvauti rengynyje, bet gilaiu paanalizavus save, suvoki, kad tai tik saves galescio jausmas, kuris visiskai tauscias ir gan slykstus. Pasidaro aisku, isoreje nieko nera, tai tarsi filmas i kuri ziuri pro savo akis ir tik emocijos tik jos tampa kazkuom, kas savotiskai risa su isore. Bet jei emocijas prigesini, nes ju prigimtis butent narkotine, tuomet pastebi pasauli tarsi be spalvotu akiniu. Nebematau prasmes save apgaudineti, visa, kas reikalinga, savaime atsiranda, tik reikia buti atydziam, nepraleisti gyvenimo dovanu ir vengti jau praeitu keliu. Tiesa, kas del ntekties, kai mire tetis, o jis is visos gimines man buvo artimiausias, visi kiti tik tarsi gimines fonas, tuomet supratau, kad jis liko mano mityse ir jo cia, pasaulyje, kuriame vaiksto drabuzetos bezdziones, jo nera. Jo neliko kune, bet jis liko mano mintyse ir as visai nejauciu jokiu ilgesio. Nezinau kaip tai paaiskinti, bet savo mintyse turiu viska kas man reikalinga. Tad, toks pojutis kaip ilgesys, vel gi gaunasi saves apgaule susyjusi saves gailesciu. Kam save linciuoti, kazkoks sadomazahizmas.

Monteverte, liudime, bet niekas nesikeicia iseiname visi kai ateina ta valanda , gimstame- gyvename- mirstame Neisvengiama juk

Ar aš ginčiju? Aš tik sakau, kad jokių garantijų, kad vėl visi susitiksime su tais, kuriuos čia labai branginome, dėl to mirtis džiaugsmingai niekaip neatrodo. O gal tu ir čia bandysi įrodyti, kad viską žinai, kad kažkokie jie tau pasakė?

Is tikkro su mirtimi problemos nera, problema yra kudykio gimime. Vaikas gimsta ir jis neprisimena savo buvusio gyvenimo, bet tik retu atveju, kur vaikai vistik del kazkokiu priezasciu prisimena, galime daryti isvadas, jog tai imanoma. Vaikui gimstant problema yra moteris. tai pripazino pats dievas padares klaida vaiko gimima suteikes moteriai. Jei paskaityti biblija, ankstesnius leidinius, kurie isvenge kunigu redakcijos, ten Jovo pokalbyje su dievu apie tai uzsiminta. Mes gi neissivaizduojame kitokio budo vaikui gimti, bet vistik yra islike rastai, kuriuose uzsimenama kaip is tikro turi gimti zmogus. Cia esme yra tame, jog zmogus nuo vyro skiriasi taip pat kaip ir moteris nuo vyro, tai visiskai skirtingi individai ne tik savo vidumi, bet ir isore. Vel gi visa tai yra aprasyta. Kai vaikai gimdavo is zmogaus, jie uzaugdavo zymiai greiciau, keliu metu begyje ir turejo visa savo atminti apie praeita gyvenima. Dievams tai buvo didziule kliutis, todel jie zmogu degradavo iki siolaikinio lygio. Siuo metu mes jau net nebe vyras ar moterys, bet jau daugiau esame tiesiog bezdziones. Bezdziones kilusios is zmoniu, o ne atvirksciai, tai jau yrodyta moksliskai.

Ir vėl norėčiau plėtinio. Kur juos paskaityti? Skaitėte?
Po kiekvienos redakcijos pakeičiama ne tik prasmė, bet dėl originalo... Nemanau, kad koks žmogus tai skaitė po 0001 metų. Turiu omeny mūsų erą.
Atsiprašau už . Tai kita tema.

Tai tie bjaurieji dievai, kurie numenkino žmogų, po mirties jį ką išaukštins? Kažin tada (remiuosi jūsų pačios teorija) Atgimsim kokiom muselėm, ot ir bus mirties nebijok

Ar as sakau, kad ginciji? Ar as kada rasiau kad viska zinau ?
Apie reinkarnacija nic nieko nezinau, zinios 0 sia tema Nesireankarnavau ne karto Bet idomu paskaitineti ( tik paskaitineti )