Autistukai

Niekada nenorėčiau, kad nei vienas mano vaikas ką nors užgautų. Bet norėčiau, kad mokėtų ir apsiginti ir dar kitą silpnesnį "kitokį" mokėtų apginti.

O kodėl tada žiūrėjai į tą situaciją, ir negynei?

Gal neteisingai issireiskiau, as nemaciau, buciau per bugnus visiems ten sudavus (perkeltine prasme aisku, vaiku nemusu aisku) bet barti gautu labai rimtai. As suzinojau tik post faktum.


Maliukas, teisingas poziuris, bet su gyvenimu mano manymu jis nesiderina.
Agresija saukia agresija, jei visi butu tokie kai rasot - kitas reikalas. Bet tai yra neimanoma. Niekada taip nebus. Tai ka jus vadinate normaliu elgesiu ir jusu vizija to elgesio atzvilgiu yra utopiska.

mano sesers klaseje viena berniuka pastoviai "kankino" kiti berniukai, tevai pasyviai elgesi (kaip jusu manymu yra teisinga), baigesi viskas tuo, kad tas berniukas vos neliko be seklydziu, nes jam sudave koja ir jis gulejo ligonineje, laimei viskas baigesi gerai. BET! Tada pradejo tevai aiskintis su kitu berniuku tevais-be rezultatu, tuomet to berniuko teciui truko kantrybe ir jis pagavo tos saikos vada tamsiu paros metu uz kampo griztant is mokyklos ir ir papurte ji taip, kad tas ilgam apsiramino, o tiksliau-visam laikui. As tokiu pavyzdziu zinau daug. Kai niekas be jegos nepadeda.

pensijas jau tikrai sumokejo. Mano Swedbankas. Nesuprantu kas cia darosi si menesi. Merginos, kurioms veluoja neigalumas - kai gausit, praneskit sitoj temoj

Tai čia tik dėl jūsų iškreipto mąstymo. Bet aš jūsų nekaltinu, jūs ir taip nukentėjot.
Nesakau, kad aš nepatyriau patyčių, bet turbūt per mažai patyriau, neužteko, kad šitaip sužalotų mano psichiką. Beje, skaitėt knygą "1984-ieji" ? Ten veikėjas galų gale patikėjo, kad 2 + 2 = 5.

Aš nenorėčiau, kad mano vaikas mokėtų apsiginti. Aš norėčiau, kad jis išvis nesuprastų, ką čia reiškia ir kam to reikia.

As taip pat uz tai, kad kiekvienas vaikas galetu uz save pastovet
Mano mazule is isgascio suakmeneja, lyg aptemtu samone , kai atsitokeja labai verkia Suzinociau, kad kas nuskreude- nepelnytai..

F, na as juk nesakau, kad tyciotis yra gerai.
Mano normalus mastymas, vienu sakiniu galeciau ji apibudinti taip: noreciau, kad kai mano vaika bandys skriausti jis moketu uz save pakovoti.
Nieko cia nematau iskrypusio.

Rita, as neigaluma gavau, i SEB'a.

Sanita, maniskis kai is jo atima zaisla verkia, o kartais-kai dar puola naglai pats atiduoda is baimes ir tada vel gi verkia. Nu sakes! Man tai kelia nemazai rupesciu. Visad mokau, kad neduotu jei nenori, bet jis toks bailys... kartais sakau, kad paimtu kita zaisliuka, bet manau, kad vel gi tai ne iseitis, nes tokiu budu ugdau jame loheli, kuris daro taip kaip kiti nori, vykdo kitu pageidavimus.
Todel dazniau mokau pakovot.
Va kazackos vaikas saunuolis. Kai buvom sveciuose paeme bac ir ateme is maniskio desra, bac ir masina ateme. Ir teisingai. Tobula butu, kad jie vienas is kito atiminetu aisku. Bet kad maniskis "deda i kelnes". O kazackos berniukas ir gasdinti moka, prieina ir "aaaaa" rankas iskeles, na tada jau mano bailiukas bega sleptis pas mama. Ir zinokit, labai noreciau, kad mano sunus irgi moketu taip elgtis. kad butu drasus. Kad ateitu ir paimtu ko nori.

iškrypęs toj vietoj, kur pacitavau

F, "visi zmones gali buti geri vieni kitiems" = UTOPIJA. Tai nerealu. Nesuprantu kas cia iskrypelisko?
Mes gyvename margame pasaulyje, kur yra ir blogio ir gerio. Jei nebutu blogio nebutu ir gerio. Prisitaikant prie REALAUS, o ne fantastisko (vaizduoteje sukurto) pasaulio tenka mokyti savo vaikus kovoti uz save.

Psichologiškai sveiki žmonės supranta REALYBĘ ne kaip kažkokį pastovų ir nekintamą dalyką, kuris nuo jų nepriklauso ir yra tik dvi kraštutinės išeitys - prisitaikyti arba pabėgti į fantazijų pasaulį, bet kaip kintamą dalyką, su kuriuo jie gali kontaktuoti ir kuriam gali daryti įtaką

Aš noriu paklausti "smurto" (ar pastovėjimo už save, vadinkit kaip išmanot) šalininkių: kai kur nors autobuse ar parduotuvėje kokia nors chamavota bobelė - tankas stumteli jus (tikėtina - tyčia, nes nesivargina apsižvalgyti, kad aplink dar yra žmonių, ne tik jinai viena), jūs stumiate ją taip pat? Ką tuo noriu pasakyti - civilizuotas žmogus, ne, jis blogiausiu atveju pasako ką nors gal ne itin mandagaus, bet geriausiu - pamoko "stumdikę", kad toji žiūrėtų kur eina ir gražiau elgtųsi su aplinkiniais. Tuo tarpu... pačios žinot kas - stums atgal, o dar ir į akį (kaip čia kažkas pasakė) dės. Ar tai normalu?
Aš manau, kad vaikai turi būti mokomi spręsti problemas civilizuotai, kreiptis pagalbos (į savo tėvus - pirmiausia). Ir taip pat jie turi būti ruošiami ne blogybėms (kuriu apstu, kaip ir gerų dalykų), jie turi būti ruošiami gyvenimui. Ir jeigu tėvai galvoja, kad gyvenimas - tai tik muštynės ir reikia tam ruoštis, tai man labai gaila...

Zinot, mano tevas visada kaldavo i galva - yra kur kas geresniu budu issiaiskinti santykius, nei kumsciai. Tai - paskutine priemone, barbariskumas. Bet... moketi save apginti - butina. Niekada neprovokuok, nelisk mustis kai musasi kiti, bet ir nuosaly nelik - jei yra nors mekiausia galimybe isikisti ir kalbomis "sutramdyti" mustukus -tiesiog privaloma tai padaryti, jei tave kas nors bando kabinti - pirmiausia kalbekis, ir tik jei matai, kad tai neveikia ir nebera kitos iseities - duok priekabiautojui taip, kad mazai nepasirodytu. Ir savo situos pamokymus visada pailiustruodavo pavyzdziais is tu laiku, kai pats mokesi mokykloje. Tada buvo 60-70 metai, santykiu aiskinimasis kumsciais, teritoriju pasidalinimas, kai i "svetima" rajona paaugliui geriau kojos nekelti vienam - tada buvo tokie laikai. O jis niekada nesimusdavo. Bet niekada ir nebudavo nei stumdomas, nei zeminamas. Nezinau, gal mano tevas turejo kazkoki ypatinga talenta, tiesa sakant, jo liezuvis ir dabar neeilinis, sugeba zmogu paveikti psichologiskai, "ilisti i dusia" ir "nuginkluoti" vien savo ramiu tonu ir taikliom pastabom, is jo sio bei to ismokau, ir tikriausiai todel butent taip aukleju savo vaikus - jei gali, silpnesni apgink, saves skriausti neleisk, jei kitaip neiseina - lik nuosaly, bet zinok - niekas neturi teises tave skriausti. O mustis yra blogai. Tokiu principu jie ir gyvena. Nors jaunesnis sunus yra susipeses ne karta, nes del savo neramaus, hyperkatyvaus budo nemoka laikyti uz dantu liezuvio ir daznai pats nepajausdavo, kaip prisnekedavo ko nors bjauraus klasiokams ir kitiems mokiniams, uz ka gaudavo i skudurus (ir paprastai apsigindavo), o vyresniji kartais paerzina mokykloje kiti mokiniai, bet jis turi nuostabia savybe - nieko nematyti ir negirdeti, kas dedasi aplink, o jei ir atkreipia demesi, kad kazkas kazka jam sako, jis nelabai suvokia, kad tai erzinimas, ziuri i tuos vaikus atlaidziai - tipo, ka jie cia kvaileliai nusisneka nu vat taip ir gyvename. Beje, jaunesnysis jau ibaigia isaugti savo bjaurokus polinkius ir santykiai su bendraamziais tapo normalesni. Nors, gal cia dar ir tai, kad perejo i kita mokykla turi itakos - ten jam patinka ir draugai ir mokytojai, bet nesvarbu, zinau, kad viskas bus gerai, abu vaikai uzaugs (jau beveik uzaugo) nei skriaudziami, nei skriaudziantys, ir manau, kad visi vaikai gali buti tokie. cia kaip katinas Leopoldas sakydavo: "vaikai, gyvenkime draugiskai". Mano mamos megstamas filmukas Situaciju gyvenime buna visokiu, kartais tikrai tenka ir paverkti del savo vaiku, jei juos kas paskriaudzia, svarbu, laiku sureaguoti ir neleisti, kad tai prieitu prie psichoziu, apie kurias pasakojo Nanuk ar kazkuri kita mamyte (nepykite, neprisimenu kuri), kai nuolatines patycios vaika iki to priveda - vat sito tevai neturi leisti jokiais budais, ir jei reikia, aukleti skriaudikus pasigavus uz kampo, kaip tas tevelis, kalbeti su vaiku, ikvepiant jam pasitikejimo savimi, kalbeti su aukletoja, klasiokais ir t.t. - reaguoti butina, bet geriau ne skatinti vaika griebtis kumsciu, o kad ir pagrasinti skriaudikams policija - siais laikais tai irgi gan veiksminga, nelabai kas nori bylinetis ir moketi moralines zalas ar kitokias zalas Na, galima juk viska sutvarkyti be banditizmo apraisku