Kaip jus suzinojote ar pajutote, kad jusu vaikinas buvo TAS vienintelis?
supratau is kart, nes to neimanoma nesuprasti
Ash, kaip visada truputi "priplaukusi" , pati "nesugalvojau", kad JIS- tas man skirtasis. Ale kadangi JIS yra meistrishkai iivaldes elokvencijos mena- itikino, kad be Jo nebus man gyvenimo. Nu gi ir patikejau.
Kartais buna kad TAS TAS TAS, pagyveni, pagimdai vaiku, o pasirodo, kad jau NEBE TAS. hm... vat kajp
Bet kaip tai pajausi? Ar tas jausmas trenkia kaip zaibas, ar pajunti, kad su tuo zmogum tau gera..Bet juk pirmus metus visada gera, o jau paskui prasideda..Kaip zinoti?
Kai sutikau saviski, tai tikrai nemaniau, kad jis jau bus TAS Jis man net nepatiko is pradziu...galima sakyti, kad pradzioj eidavau su juo i pasimatymus tik is neturejimo ka veikti Kazkur po 2-ju savaiciu draugystes jis man atsiunte SMS, kurioje buvo vienas sakynis - "noriu, kad tu butum mano vaiku mama". Jergau, kaip siutau ant jo uz tokia minti...sakiau - nei uz ka ir niekada... Bet va - laikas ejo ir as ji pamilau Netgi labai gerai prisimenu, kada supratau, kad jis jau TAS - viena vasaros vakara Palangoje zaideme mini golfa ir mane uzpludo toookie jausmai...ziurejau i JI ir apsiasarojau... Vat tada as ji pamilau Jau praejo beveik 4 metai ir liepos menesi mes susituoksim
Taigi - niekada nesakyk NIEKADA
Taigi - niekada nesakyk NIEKADA
mes giminingos sielos man kas dusej svarbiausiai , kazkaip kaip susipazinom pasakiau kad nieko nesitiketu ir po triju metu seima is to kas isejo seima. . gal dar butume nenusprende teketi , bet kleckas musu pagreitino ivykius. mes buvome tris metus kartu , atrode kad vilnius toks mazas kaimas mes suradome bendru pazistamu . tiesiog atrode pacios zvaigzdes musu lauke ir sujunge mus . amzinai kol mirtis mus iskirs .
As kai ji sutikau pirma karta, jau tada labai norejau prisiglausti prie to zmogaus. Atrode, kad bus taaaiiiip gera. Kazkur po savaites as sedejau virtuveje ir stebejau, kaip jis gamina valgyti. Va tada ir supratau, kad jei jis atsisuktu ir paklaustu, ar as tekesiu uz jo, net negalvodama pasakyciau "taip". Deja, dabar jis beveik nebegamina valgyti
As tai gana ilgai irgi negalejau suprasti ar cia tas ar ne tas. Budavo kaip ant bangu - viena diena tikrai jau TAS, o kita - visai ne TAS. Zodziu tik tada kai issiskyrem (del to kad atseit gal reikia dar su kitais padukti) - supratom, kad vienas be kito negalim. O supratom ne issiduke, o ta pacia nakti - nes nei vienas nei kitas uzmigti atskirai negalejom... O veliau jausmai tik stiprejo. Pavyzdziui, nesitare atsidurdavom toj pacioj vietoj - kaip uzkeikta.... As tai jau tada vaiksciojau kaip apsvaigusi (beje ir dabar dar tokia), o vyras tai po kokiu 2 men irgi.... Zodziu... Dziaugiuosi kad suradau toki vyra.... Geresniu nebuna...