As irgi galvojau kazkada, kad vat jei jau TAS, tai pajunti is kart kaip gera, lengva su juo bendrauti, koks sielu bendrumas... Nugi nė velnio

. Visai as nieko nesupratau, bendravom, pykdavomes, skirdavomes, kazkodel sugrizdavom vienas pas kita, bet vis galvojau, kad su juo ilgai as neisbusiu. Tik kad labai po truputi pamazu pradejo ta meile ateiti, supratimas, pagarba ir t.t. Dabar jauciu, kad noriu visa gyvenima praleisti, kad sielu ir kuno bendrumas yra ir kad jis pats paciausias