Sveikos mergaites,
vis narsau ir narsau siame skyrelyje, skaitydama visu istorijas ir kaskart braukdama asaras...bei prisimindama savo kraupia istorija...
Noreciau ir as prisijungti i Jusu rata tokio pacio likimo vedama... Labai visas Jus suprantu ir linkiu stiprybes bei dideles kantrybes!
juusticijaa, makoto, sveikos įsiliejusios į mūsų gretas.
Pabudau šiąnakt, nes sūnus per miegus kalbėt pradėjo kažką, ir nebegalėjau užmigt. Pradėjau apie dukriuką galvot, prisimint epizodus iš jos gyvenimo.
Prisiminiau, kaip pamačiusi teste dvi juosteles vieną vienintelę trumpą sekundę pagalvojau, kad dar nenoriu antro vaiko... Kaip Ji jautėsi tą sekundę?...
Prisiminiau, kaip vieną vakarą nešiojau ją, o ji buvo kažkokia pikta, verkė ir verkė, tai aš padėjau ją į jos lovytę, prisukau karuselę ir palikau verk, o pati išėjau kelioms minutėms į kitą kambarį atsigaut... Ir kodėl aš taip elgiausi?...
Prisiminiau, kaip vyrui, grįžusiam iš darbo, skubėdavau ją į rankas įduot, kad ką nors kita nuveikt galėčiau... Dieve, atiduočiau viską, ką turiu materialaus, išeičiau gyvent į gatvę, jei būtų galima viską pakeisti...
Taip panorau jos atsiprašyt už viską, o kai pagalvojau, kad niekada nebegalėsiu to padaryt... Žinot, atrodė, kad širdis tiesiogine prasme ima stot. Net lovoj atsisėdau, nes nebegalėjau oro įkvėpt. Ir toks siaubas sukilo viduj. Gryniausias klaikiausias siaubas... Sėdėjau taip tamsoj, spoksodama į sieną ir gniauždama kumščiais pagalvę, ir šnabždėjau "atsiprašau, mažute, labai labai atsiprašau"...
(Gal aš jau einu iš proto?.... )
O Dieve... Apsipyliau asarom. Laikykis... Nemoku paguost, nemoku ismintingu ir graziu zodziu, bet labai stipriai apkabinu. Teisingai kazkas cia parase nesenai, "kaip mes visos neisprotejom"...
As irgi dazni nemiegu naktim, prabundu ir galvoju, galvoju, galvoju. Net pora dienu jau geriu vaistus nakciai.
