Sveikos mamytės

tikrai labai liūdna, kad angelėlių mamyčių vis daugiau ir daugiau.... bet matyt taip turi būti..... ir deja nieko negalim pakeisti.......
Ir man buvo laikas, kai verkdavau.... aišku naktimis... kad niekas nematytų.... vyrui buvo ir yra sunku matyt kaip aš ir vėl apsipylusi ašaromis..... barimas ir prašymas nepadėjo... tik verkti ir mintimis atsiprašinėti savo mažiukės pradėjau naktį..... kad nieks nematytų.... o dieną šypsausi.....
Prieš dvi savaites buvau pas gydytoją, nes jau sakiau sau, kad daugiau nebegaliu, jis man pasakė, kad aš užstrigau ties slenksčiu, kurio nenoriu pati peržengti.... grįžau namo pažiūrėjau į savo sūnelį ir supratau, kad jį peržengti turiu tik dėl jo, aišku dar ir dėl savęs, bet šiuo gyvenimo momentu tik sūnytis yra mano džiaugsmas ir noras stengtis, kad viskas būtų geriau.... aš žinau, kad man širdyje visada trūks to vieno pirmojo verksmo....tos vienos pirmosios šypsenos.... to pirmojo ištarto mama.... to mažų rankučių apkabinimo.... to pirmo pasakymo - mama aš tyave myliu................. bet stengsiuosi dėl savo sūnyčio, dėl jo mėlynų akių, dėl jo viską paperkančios šypsenos, dėl jo pirmo ištarto "tete"... nesvarbu, kad ne mama.... tik dėl jo aš priversiu ir išmoksiu gyventi toliau..... visada širdyje bus ta maža dalelė... paslėpta.... ir priklausanti tik jai... mano mergytei...........................
o dėl dviejų gražių ir gerų dalykų

tai jų daugiau nei du

ir tai mane džiugina, mano Viliukas kiekvieną dieną padaro kažką naujo, kas mano labai džiugina ir aš galiu iš tikrųjų šypsotis (nemeluodama nei sau nei kitiems) ir jaustis laiminga, dar pradėjau megzti sūnui megztinį ( liko tik rankovės ir kaklas)

tikiuosi pabaigsiu

dar kartartėmis pabandau daryt papuošaliukus

ir žinot atrodo, kad nebėra jau toks juodas tas gyvenimas, aišku žinau bus visko, bet reikia stengtis ir aš labai tikiuosi, kad išmoksiu ir susitaikysiu su tuo kaip viskas yra
.... na ir nesamonių prirašiau