Angelėlių mamyčių svetainė

sveikutes,
Mano jau seniai dingo optimizmas Jau dabar apie +10kg ir bijau, kad nepavyks nepriaugti maziau kaip 16 kg.. Dabar su kiekviena diena jauciu kaip dideju.. Tarsi koks balionelis.. Ir dar vis neramina tyla is gydytojos - laukiu cukraus rezultatu.. Kazkaip nezinau ar jau galiu gerti arbata su cukrum, ar vis gi reik saugotis to cukraus..


O del barniu su vyru, tai Vdapr prasau taip nesibarti.. Juk tikrai ne i nauda tokios emocijos.. Prasom sivakar graziai susitaikyti ir apsikabinti

Del dvieju graziu dalyku.. Tai ju daug mano gyvenime.. Siandien labiausiai praskaidrino nuotaika, kad jau nupirkau kelis drabuzelius leliukui.. Su didele baime, bet nupirkau.. Ir kiek jie man dziaugsmo teikia.. tik va nerimas irgi salia zingsniuoja.. Vis atrodo, kad mazylis per mazai juda.. Tai va, na bet salin tokias mintis, viskas juk bus OK?

Idomu kur Sandryjna dingus.. Jau taip seniai bemaciau.. Truksta pasisakymu..

Sveikos mergytes
Kiek mamyciu nauju, visas man atrodo, kad angeliuku mamyciu visada vienodai daug, tik gal daugiau atranda sia sielos kertele...gal daugiau suzino, kad cia galima atsiverti, kad supras ir apkabins, kad ir taip bet tai bus tikrai tikra...
Del graziu dalyku. Tai ju pilna, mano diena pilna ju, nes as taip noriu ir liepiu sau tai. As kasdien atsikelus paziuriu i savo baltaji kampeli, kuriame visuomet dega balta zvakele, baltas angelelis, baltuose remeliuose mano du garbaniukai dziaugiuos kad juos turejau, turiu ir turesiu. Taip ir as nemiegu, taip ir as verkiu kone kasdien, taip ir man kartais rodos nudurnesiu, taip ir man atrodo kartais- eisiu nezinia kur nezinia kam, gal ka sutiksiu...taip man pastoviai plysta sirdis...bet kaip sake VJ, manes neglumina, negrauzia, neslegia prisiminimai apie Juos, ir as sypsaus ir dziaugiuos viskuom pastoviai, tik sirdis yra TEN...pilna ilgesio ir meiles mazyliukams
As anadien rasiau, kad naktim kai nubundu is skausmo sirdy ir ilgesio ir pamanau, kad taip jau 3 metai, Kristule parase, kad jai taip jau 12metu... ir visos gyvenam toliau, o kas telieka...dziaugiames tuo ka turim salia ir kvepuojam savo vaikais kurie mus supa

Aciu uz silta priemima
Pritariu Rugsejei, kad ir kaip liudna, blogas mintis reikia vyti! Gyvenimas toks kad jau nebesugrazinsi to ka padarei, bet gali pakeisti kazka kas suteiks dziaugsma kitiems ir taip kompensuosime ko nepadarem, ar ne? reikia ivertinti tai ka turime, del ko gyvename, del ko dziaugiamies... Kad ir kaip sunku, asaras reikia nubraukti ir iskelus galva eiti tolyn.
Manau liudnos mintys aplankys mus visada...Bet juk mes esame tokios stiprios, istvermingos, nuosirdzios ir tikrai mylincios! Ir niekas tuo nesudvejos.
Jau vienai mergaitei rasiau, kad negalima liudeti ir verkti del mazuju musu angeliuku, nes jiems sukeliame skausma. Kai asaros jus uzklups, nusisypsokite ir garsiai jiems pasakykite kad LABAI LABAI JUOS MYLITE! Patikekite jie isgirs ir apsidziaugs o Jusu sirdeles nusiramins ... Sita dalyka pasake vienas kunigelis mano mamai, o ji man. Kai prisimenu siuos zodzius visada nuotaika pasikeicia...
Be to liudnas mintis ir nerima nuramina veikla, susigalvokite ka nors veikti
Visoms linksmesnes nuotaikos!!!!!!!

kazkada rasiau, bet dar pasikartosiu- kai man buvo juoda duobe po Irmucio laiduotuviu, ir visas dienas verkdavau,susapnavau sapna - sedim su Irmuciu baznycioje, ir lyg zinodama kad jis mirs, visa tai verkdama sakau jam.... o jis ziuri i mane savo graziom melynom akim, sypsosi ir sako- neverk mama, as zinau, ir tikrai nebijau mirti....kuri laika man tai buvo vaistai, zinojau kad jam ten gera. o dar kazkas is giminiu pasake, turek sazines, vaikas skesdamas vandens prigere, o dabar dar tu savo asarose ji skandini. tai priverte nors kiek susimt save i rankas.
ir is tikro- einam, dirbam, juokiames, liudim, ir visuomet sirdies kamputyje nesiojames savo angelus.... ir kaip gera, kad mes juos turejom
o dabar vel maunu i loviuka, taip gera buvo vaistu isgerus- bet jauciu kad vel grizta mano temperatura
nu mergiukai, laikykites

Nera vaistu, nera recepto vieningo kuris pagydytu, kiekviena sau ji susigalvojam ir visi tie vaistai yra gerai, svarbu kad nors kiek padeda...klausau muzika per ausines dabar (nerasysiu kokia, nes kazin ar liksiu suprasta )ir ten vieno posmo zodziai "lekiu per dykuma nors nera ten vandens...svarbu stengtis nes jegu tikrai turi" ir atrodo smulkmena, kazkokie zodeliai, bet tada pamanau, aisku kad turiu dar jegu ir dar staigmenomis nustebinsiu artimuosius ko jie jau bijo
Laikykimes mamkos

va as ir po triju menesiu istiso bliovimo po sapno "susitvarkiau"... nes bliaudavau visur ir visada, susapnavau kad as prie dukriuko kapelio ir kaip visada verkiu ir mane lyg kriksto mama (ji mire iskart po dukrytes2sav) taip truktelejo nuo jos kapo, kad as beveik sededama prabudau ir jauciau stipru rankos truktelejima net is peties... cia tik sapnas, bet tai priverte pagalvot ir apie gyvus zmones esancius aplink, apie vyra, vaika ir tikrai man geda pasidare pries pacius artimiausius, kad jie turejo ne tik netekti istvert, bet ir mane nepanasia i zmogu matydami ir kai vyras apreke mane ir isvadino egoiste, tai kaip po elektrosoko viskas pasikeite

aisku reik laiko isgedet, bet reik ir kabintis i gyvenima
ir as turejau daug netekciu, vienos skaudesnes, kitos ne taip, bet tikrai jei butu pavyke is pacio pirmojo karto- nemanau, kad butu buve daugiau bandymu, ir dabar kaip issukis buvo likimui kas ka iveiks, vel iveike mane. Bet nera viskas taip baisiai blogai , dziaugiuos tuo, kad as likau sveika

Sveikos mamytės tikrai labai liūdna, kad angelėlių mamyčių vis daugiau ir daugiau.... bet matyt taip turi būti..... ir deja nieko negalim pakeisti.......
Ir man buvo laikas, kai verkdavau.... aišku naktimis... kad niekas nematytų.... vyrui buvo ir yra sunku matyt kaip aš ir vėl apsipylusi ašaromis..... barimas ir prašymas nepadėjo... tik verkti ir mintimis atsiprašinėti savo mažiukės pradėjau naktį..... kad nieks nematytų.... o dieną šypsausi.....
Prieš dvi savaites buvau pas gydytoją, nes jau sakiau sau, kad daugiau nebegaliu, jis man pasakė, kad aš užstrigau ties slenksčiu, kurio nenoriu pati peržengti.... grįžau namo pažiūrėjau į savo sūnelį ir supratau, kad jį peržengti turiu tik dėl jo, aišku dar ir dėl savęs, bet šiuo gyvenimo momentu tik sūnytis yra mano džiaugsmas ir noras stengtis, kad viskas būtų geriau.... aš žinau, kad man širdyje visada trūks to vieno pirmojo verksmo....tos vienos pirmosios šypsenos.... to pirmojo ištarto mama.... to mažų rankučių apkabinimo.... to pirmo pasakymo - mama aš tyave myliu................. bet stengsiuosi dėl savo sūnyčio, dėl jo mėlynų akių, dėl jo viską paperkančios šypsenos, dėl jo pirmo ištarto "tete"... nesvarbu, kad ne mama.... tik dėl jo aš priversiu ir išmoksiu gyventi toliau..... visada širdyje bus ta maža dalelė... paslėpta.... ir priklausanti tik jai... mano mergytei...........................
o dėl dviejų gražių ir gerų dalykų tai jų daugiau nei du ir tai mane džiugina, mano Viliukas kiekvieną dieną padaro kažką naujo, kas mano labai džiugina ir aš galiu iš tikrųjų šypsotis (nemeluodama nei sau nei kitiems) ir jaustis laiminga, dar pradėjau megzti sūnui megztinį ( liko tik rankovės ir kaklas) tikiuosi pabaigsiu dar kartartėmis pabandau daryt papuošaliukus ir žinot atrodo, kad nebėra jau toks juodas tas gyvenimas, aišku žinau bus visko, bet reikia stengtis ir aš labai tikiuosi, kad išmoksiu ir susitaikysiu su tuo kaip viskas yra
.... na ir nesamonių prirašiau

Labutis,
Žiežulėle, stipriai tave apkabinu....................
Taip pat apkabinu naujai prisijungusias angeliukų mamytes...........
Sveikatos visiems sergantiems

Egle, skaudūs tavo žodžiai................ Atgijo vaizdas bėgančios per sodą ir verkiančios mano zuikos, kai turėjom išvažiuot į pusseserės vestuves ir dukras palikt kaimynei.............. Kad būčiau žinojusi kad tiek mažai to laiko mums teskirta, būčiau jos niekada iš rankų nepaleidusi............ Bet praeities nebepakeisi, kaip ir ateities nenumatysi........ Neskaudink savęs, tikrai mūsų angeliukai išėjo ne dėl to kad mums kai kada kantrybės pritrūkdavo. Padarykim tai, ką tikrai šiuo momentu galim - apkabinkim tuos, kurie dabar šalia mūsų ir mintyse apkabinkim tuos, kurie gyvena mūsų širdyse...............
Sigutes, pritariu tau - kiekviena pagal save klijuojam gyvenimo šukes ir kiekviena pagal save bandom surast tvirtą pagrindą po kojomis........
Vdapr, kad nuotaika būt geresnė
O tų gerų dalykų yra daug - pakol kas nesergam, šiandien buvo graži saulėta rudens diena, su mažąja žiūrėjom Šreką, vyras pakol kas laikosi ir t. t.

...elementarūs žodžiai, bet varo kiaurai........ rodos , kasdien mintim pakalbinu, o ji kaip yra trijų dienų, taip yra.....

labutis

ir mus jau gripas pakirto kokia bemiege naktis buvo,mergina karsciavo baisu ir man kasko gerkle skauda

laikykites angeliuku mamytes ir nebeliudekyte

sveikatytes visiems sergantiems

VJ. kada jus vaz. i santariskes?
Papildyta:

zinai, jei mes zinotumem kaip viskas bus, aisku viska darytumem kitaip. bet jei zinotum, kad tavo vaikelis negyvens, ar galetum pati su tuo zinojimu gyventi?
ir man ir daugeliui kitu atrodo, kad viskas galejo but kitaip, kad viska galejau daryt kitaip, bet juk nezinojom, kad taip atsitiks.....deja gyvenimas yra toks koks yra.


labai gaila, kad tenka matyt vis naujas ir naujas mamytes. as cia jau tuoj bus 3 metai, tiek daug vardu pasikeite....liudna.

Laba dienele