Artimo žmogaus išdavystė

Būti vėl kartu - gal ir nebūtų blogai, tik nepašalinus išdavystės priežasčių - jinai kartosis... tada skaudės nei kiek nemažiau. O suprasti priežastis pačiai 'su savim' gali ir nepavykti. Priklauso ir nuo išdavusiojo nuoširdumo, jo noro ar nenoro būti kartu ir bendrai spręsti problemą. Ir net jei visa tai yra - bus vistiek labai sunku. Bet įmanoma (turbūt)...

Geras pastebėjimas. Daugelyje šiuolaikinių meno kūrinių nieko daugiau ir nėra, kaip sudėtas ego. Žmonės sukelia savo sunkias emocijas, ilgesį, skausmą į savo darbus. Pats kūrėjas apsivalo tam sykiui nuo emocinio šlako, bet toks kūrinys neša sunkią energetiką ir nereiktų ilgai į jį žiūrėti, o ypač nereiktų kabintis namie ar biure. Žiūri į tokį paveikslą ar klausai kokio popsinio paauglių muzikos kūrinio ir nieko ten nėra, nieko, kas keltų žmogų aukštyn. Tik išrėktas, išdemostruotas ego

ZaliaRuta,nezinant situacijos aplinkybiu,-vienareiksmiskai negali buti nieko....Zmoniu santykiai,tai ne batu pirkimas.....O po Azu mintimis,galiu pasirasyti beveik po kiekvienu zodziu.....

zaliaruta, ar palikti iskaudinusi zmogu ar ne - (kaip suprantu, jis i sona pavare, idomu, kodel?) individualus pasirinkimas. irn ne faktas, kad tokia situacija vel nepasikartos - o tai butinai ivyks, nes zmones supranta tik meduolio ir lazdos kalba. uz tavo nuomone bloga darba, tu jam duodi meduoli - idomu, koks refleksas pas ji isivystys? ir kas tada? jei renkiesi buti kartu, tai turi pakeisti savo poziuri i tave iskaudinusia situacija. jei ji bus tau nesvarbi - taves nei kiek nejaudins tai, kad antroji puse varo i sona. bet ir tai nera garantija to, kad jis neiseis pats galu gale susirades: jaunesne/grazesne/durnesne/protingesne/ir.t.t be abejo, tai tavo gyvenimas - gyvenk ji kaip nori ir prisiimk atsakomybe uz savo sprendmus ar ju nebuvima. toks laifas - arba priimi jo toki koks yra arba ne

Tik nereikia xxl bauginti ZaliosRutos.Meduolio ir lazdos efektas labiau reiškiasi žmonėms,kurie nėra labai sąmoningi ir arčiau gyvūnų (nors tokių žmonių ir gana daug) Sąmoningoms esybėms vyksmas vyksta kitaip.Labai svarbu šeimoje yra kalbėtis ir kalbėtis daug,kad išsiaiškinti kuo tavo "antroji pusė" gyvena ir parodyti kuo tu gyveni. Į šeimą suvedami žmonės su savo priešybėmis,kad vyktų tarpusavio auklėjamasis procesas.Panašūs dalykai galbūt pritraukia,bet iš tiesų vyksta priešybių žaismas.Šeimos tobulėjimo ir auklėjimosi pagrindas turėtų būti principas - darom ir kalbam tai ir taip,kad laimėtume abu.Daugiau ar mažiau,bet abu. Jei bent viena pusė pasirenka "aukos" vaidmenį,tai kitas nesąmoningai pasirinks "agresoriaus" vaidmenį. Gal būt apie tai ir norėjo paminėti Chiromantė,nes matyt susiduria su daugybe moterų,kurios šeimoje ar tarpusavio santykiuose rinkosi "aukos" vaidmenį.Jei su daugybe tokių atvejų susiduria,tai nori ar nenori sukyla įspūdis,kad pasaulis vienom spalvom "drožtas".Tik sugyventinių ar partnerių "šeimose" gali būti toks reiškinys kaip "auka" ir "agresorius".Tas tenai normalu. Tikros šeimos sąmoningai ar nesąmoningai augina tokius sąntykius,kurių dėka laimi abu. Be to labai svarbi yra pati pradžia.Kokią antrają pusę renkiesi.Jei renkiesi vyrą "kaip ledą", tai su laiku (ir gana greit) jis taps kitoks. Jei vyrą renkiesi dėl turto ar todėl,kad tau norisi greičiau "pabėgt" iš tėvų "globos",tai gaunasi kaip tam posakyje - bėgo nuo vilko,o pakliuvo ant meškos. Nuo ko bėgi,tai dažniausiai padidėja.Išrišus problemą viduje galima sąmoningiau rinktis savo kelią,kuris neturi būti grindžiamas vien jausmais ar vien protu.Jausmai traukia tenai,kokia tu esi susiformavusi ar suformuota,o protas tenai,kokia tu norėtum būti,bet neatitinki tos vietos ar to žmogaus energetikos.Atrasti kelią reikia tarp jausmų ir proto pusiausvyros (pagal principą - laimi dviese). Pabėgt ar pasitraukt tavo atveju ZaliaRuta būtų lengviausia,bet neišspręstos problemos visada seks paskui ir augs. Kalbėkis su savuoju nuoširdžiai ir siek jo nuoširdumo. Kartais atrodo sunku pradėti kalbėtis,sunku būti tuo pradedančiuoju,bet iš tiesų tai lengva. Sunkiau tam antrajam,nes jis todėl ir nepradėjo kalbėtis,kad nebuvo pasiruošęs. Todėl jam reikia padėt ar tiesiog palaukt. Moterys todėl ir yra švelniosios būtybės,kad jos laimi švelnumu

69, tai kad as nieko nebauginu samoningu esybiu yra, duok dieve, 5% - visi kiti autopilotu gyvena, tame tarpe ir as. o tai, kad esybe ausina burna - visai nereiskia, kad ji samoninga. burnos ausinimas yra musu socialinio gyvenimo dalis ir nuo to kiek tu ausinsi burna su antraja puse, niekas nepasikeis jei to nenores antroji puse, kad ir ant ausu stovetum. o del paskutinio sakinio - laimejusi laimi pralaimejusio saskaita tai apie kokia harmonija santykiuose galima kalbeti, jei viena laimi, o kitas pralaimi?

Isgyvenau panasia busena. Susitaikiau, bet deja dar neatleidau. Siela skauda kartais ir dabar. Tiesiog ziuriu i tai kaip i praeities ivyki, kuris sio to mane ismoke. I si suvokima teko pakankamai ilgai ir sunkiai eit, daug ka apmastyt, pasikeist pirmiausia viduje. Laikas be abejo labai svarbus. O del priekaistu, tai jei jau nusprendei eiti atleidimo keliu, reikes ismokti save: emocijas, kalbas, mintis, kontroliuoti.

ZaliaRuta,Orma ir kitos...o jus pabandykite aiskiai ir garsiai suformuluoti del kokios priezasties jus norite,kad didesne gyvenimo dali i jus kazkas valytusi kojas ir atvirai spjaudytu i akis...turiu galvoje kazkoki tai kuili is gatves (nu tipo mylimaji ar jau spejusi patapti teisetu vyru ir vaiku tevu)....Ar jus niekada nematete,ar negalite isivaizduoti,kokie istikruju gali buti puikus santykiai su vyru....? Su savo besalyginem meilem ir idijotiskais atleidimais,atimate is saves galimybe buti laimingomis,buriates i bendraminciu nuskriaustuju burelius,iki isprotejimo vizualizuojate mylimuju snukius,mazinate juos iki aguonos grudo-tipo bandote atleisti ir paleisti ir uzsiimate visokiais panasiais briedais (nekalbu apie atskirus iskrypeliskus atvejus,kada jauciamas pasitenkinimas,kai i tave valosi kojas)......Savigarba ir saviverte-stai nuo ko reikia pradeti.....Tebegyvenancioms zuvu aukos eroje,tinka aurelijaus patarimai.....tik pabaiga bus beprotnamyje....

Labai dziaugiuosi uz Jus, Chiromante, kad Jus tuos puikius santykius patyrete SVEIKINU.
As jokiu budu nelaikau saves nuskriaustaja, nevizualizuoju "mylimojo snukio" ir netgi idiotiskai neatleidziu

Tiesiog kalbu apie atveji, kuri anksciau ar veliau patyria kiekvienas zmogus - isdavyste, nesvarbu, vyro, vaiko, tevo, draugo ir pan. Nera skirtumo.
zmones tikrai klysta. ir ne karta. Jei dabar visi elgtusi pagal jusu siuloma modeli, visi jau butume gerkes is isdidumo perkande vieni kitiems

Ne apie ta pati snekam...bet tiek to....Mano kategoriskuose pasisakymuose ne gerkliu kandziojimo metodai....Tiesiog,kas nores,tas supras.....Svelnesnej formoj ir beje-labai teisingai,pasake xxl....

orma, tai ko tu ismokai is tos situacijos? juk pati rasai, kad neatleidai, kartais skauda 'siela' (kaip idomiai mes kartais pavadiname uzgauta ego), bet nelaikai saves nuskriaustaja ir susitaikei. O susitaikei tik del to, kad dauguma tokioje situacjoje pasielgtu taip pat? Na, kad netektu gerkles perkasti?
Jei nesijauti nuskriausta - tai kaip ir nera skriaudos ir nereikia niekam atleisti. Tai kam aplamai galvoti apie atleidima, jei taves nenuskriaude? va sito as nesuprantu - ir neistikinusi, ar suprasiu ir po keliu kokteiliuku.

Įdomi tema pamąstymui O ar nei vienai gyvenime neteko įskaudinti brangų žmogų? Man teko, po laiko pasigailėjau, nesuvokiau, kodėl man taip susišvietė pasielgti.Pasikeitė požiūris, kai draugė man atleido kiaulystę, tuomet ėmiau suprasti kitus klystančius. Juk visi esame žmonės, nesame tobuli.
Nekalbu apie piknaudžiavimą ir leidimą užlipti ant galvos, bet manau visada verta suteikti žmogui šansą, nuo to karūna nuo galvos tikrai nenukrenta
Atleidi dėl savęs, o ir žmogui duodi šansą pasitaisyti.