Ermita, žinau, kad mano žodžiai tik ir liks žodžiais, nes tik laikas visagalis. Jis viską sustato į vietas. Ir visdėto, gal padės tai, ką Tau noriu pasakyti. Kai mano gyvenime neliko šviesos tunelio gale, nebeturėjau gyvenimo tikslo, nuėjau pas a.a. monsinjorą Vasiliauską viso gyvenimo išpažinties. Tuomet išgirdau žodžius, kuriais vadovaujuosi ir dabar : Kiekvienam duotas toks kryžius, kurį žmogus gali panešti, tik reikia jį nešti, kad pečių nenutrintų. O jei neteki jėgų, žinok, kad visada kažkur yra gerasis samarietis, kuris paims Tavo kryžių panešėti, duodamas Tau laiko atgauti jėgas, tik nebijok prašyti pagalbos. Jei šitie žodžiai Tau padės , būsiu laiminga. Stiprybės.
Ačiū,Ritute. panašiai ir aš elgiausi.ieškojau pagalbos visur.ėjau į žmones, bėgau į bažnyčią, kreipiausi į psichologus, atėjau į Angelų mamų skyrelį. šiekt tiek laikas apgludino jausmus.bet esminio atsakymo kol kas neturiu.gal ne atsakymo, o paaiškininimo,to atspirties taško, už kurio laikydamasi žinočiau, kad ištversiu.suprantu, kad esi tikinti. ėjau ir aš išpažinties. tam kartui palengvėjo. o dabar į bažnyčią netraukia. ir neinu. labai norėčiau pasikalbėti su tikinčiu žmogumi. bet kol kas girdėjau tik tai, kad tokia Dievo valia ir kad reikia tikėti, ir viskas. kažkaip man to nepakanka.ir dar...
...eina žmogus per gyvenimą ir vis atsisuka, pasižiūri į savo nueitą kelią.mato, kad šalia jo pėdsako yra dar kažkieno.o sunkiausiais tarpsniais tos antrosios pėdos išnyksta. tuomet jis paklausė Dievo, kieno pėdos šalia jo eina. Dievas atsakė:"tai tavo Angelas sargas tave lydi". Tada žmogus paklausė:"Kodėl Angelas mane palieka, kai man būna sunkaiusia?" Dievas tarė:"Jis nepalieka tavęs. Jis tada neša tave ant savo sparnų..."
...eina žmogus per gyvenimą ir vis atsisuka, pasižiūri į savo nueitą kelią.mato, kad šalia jo pėdsako yra dar kažkieno.o sunkiausiais tarpsniais tos antrosios pėdos išnyksta. tuomet jis paklausė Dievo, kieno pėdos šalia jo eina. Dievas atsakė:"tai tavo Angelas sargas tave lydi". Tada žmogus paklausė:"Kodėl Angelas mane palieka, kai man būna sunkaiusia?" Dievas tarė:"Jis nepalieka tavęs. Jis tada neša tave ant savo sparnų..."
QUOTE(*ermita* @ 2010 05 02, 09:29)
Ačiū,Ritute. panašiai ir aš elgiausi.ieškojau pagalbos visur.ėjau į žmones, bėgau į bažnyčią, kreipiausi į psichologus, atėjau į Angelų mamų skyrelį. šiekt tiek laikas apgludino jausmus.bet esminio atsakymo kol kas neturiu.gal ne atsakymo, o paaiškininimo,to atspirties taško, už kurio laikydamasi žinočiau, kad ištversiu.suprantu, kad esi tikinti. ėjau ir aš išpažinties. tam kartui palengvėjo. o dabar į bažnyčią netraukia. ir neinu. labai norėčiau pasikalbėti su tikinčiu žmogumi. bet kol kas girdėjau tik tai, kad tokia Dievo valia ir kad reikia tikėti, ir viskas. kažkaip man to nepakanka.ir dar...
...eina žmogus per gyvenimą ir vis atsisuka, pasižiūri į savo nueitą kelią.mato, kad šalia jo pėdsako yra dar kažkieno.o sunkiausiais tarpsniais tos antrosios pėdos išnyksta. tuomet jis paklausė Dievo, kieno pėdos šalia jo eina. Dievas atsakė:"tai tavo Angelas sargas tave lydi". Tada žmogus paklausė:"Kodėl Angelas mane palieka, kai man būna sunkaiusia?" Dievas tarė:"Jis nepalieka tavęs. Jis tada neša tave ant savo sparnų..."
...eina žmogus per gyvenimą ir vis atsisuka, pasižiūri į savo nueitą kelią.mato, kad šalia jo pėdsako yra dar kažkieno.o sunkiausiais tarpsniais tos antrosios pėdos išnyksta. tuomet jis paklausė Dievo, kieno pėdos šalia jo eina. Dievas atsakė:"tai tavo Angelas sargas tave lydi". Tada žmogus paklausė:"Kodėl Angelas mane palieka, kai man būna sunkaiusia?" Dievas tarė:"Jis nepalieka tavęs. Jis tada neša tave ant savo sparnų..."
Taip, Ermita, tu teisi. Aš tikinti, bet ne fanatikė. Bažnyčia tik namai, nors ir Dievo. Kur ir kaip Tu melsiesi, tai Tavo reikalas. Svarbiausia ne bažnyčia, o tikėjimas.Tik jis mano senelius išgelbėjo Sibire. Žinau, sunku eiti į priekį ir nesidairyti atgal. Bet Tu privalai, nes į Tavo ranką yra įsikibusi maža rankelė, už kurią Tu atsakinga. Ir dar prisimink, kai žmogus negali melstis , už jį meldžiasi angelai. Sunkiausias darbas ir kartu mieliausias- MAMA. Čia nėra atostogų, išeiginių, kompensacijų. Tą kelią pasirinkus, Tu pasirašai, kad ištversi. Viską.
Sunku man dabar ieškoti jėgų tikėjime. Dievas davė man du nuostabius sūnelius, kurie tapo mano gyvenimo prasme. Visko buvo. augo su bemiegėmis naktimis, buvo dienų, kai norėjosi viską pamesti ir bėgti į mišką. Bet visada žinojau, kad nieko brangesnio už juos neturiu. Ir va dievas vieną iš jų pasiėmė atgal. Kodėl? Ar tai bausmė man už kažką. Ar jis apsaugojo mano berniuką nuo kažkokios didelės nelaimės, kuri jo laukė šiame gyvenime? Juk turi būti atsakymas.Tik tai, kad esu mama, mane dar laiko šiame pasaulyje ir suteikia vilties ateičiai. Praeita savaitė buvo be galo sunki darbe. Ištvėriau, padariau, ką galėjau. Kažkas suteikė jėgų. Sunku buvo įsivaizduoti, kad atlaikysiu. O kai baigėsi darbų maratonas, vėl užvaldė mintys apie Angeliuką, kad artėja Mamos diena. Aš važiavau su nuostabiomis gėlėmis glėbyje, per radijo stotį transliavo dainą "Žibuoklėm pražydę", o keliukas suko į kapines. Gėlės buvo skirtos mano berniukui, kuris jau niekad prie manęs neprisiglaus...ir kaukiau nesavu balsu... kodėl?..
Ermita, suprantu Tavo skausmą.Bet dar kartą sakau, Tu ne tik buvai mama, bet ir esi. Tavęs reikia dar vienam žmogučiui. Nepaleisdama nuo savęs išėjusio, negali skirti pakankamai laiko esančiam. Nieko pakeisti nebegalima... Nieks Tavo skausmo nesumažins, nieks nenuramins gėlos. Šitą galiu pasakyti iš savo patirties. Vidurinioji dukra prieš 12 metų pateko į komą. Gydytojai neteikė jokių vilčių, liepė ruoštis laidotuvėms. Ant mano rankų dar nevaikštanti mažoji.... Namie nebuvo nei vieno kampo, kurio nebūčiau melsdamasi apėjusi keliais. Nieko negalėjau valgyti. Išvemdavau net vandenį. Gydytojai, reanimacijos vedėja reikalavo sutikimo atjungti dukros gyvybę palaikančią aparatūrą. Buvau ties beprotybės riba. Nežinau, kaip būtų pasibaigę, nepadėjo man jokie vaistai. Padėjo ta išpažintis pas a.a. monsinjorą Vasiliauską. Jis tarsi pažadino mane iš letargo miego, priminė, kad esu reikalinga ne tik ligonei, bet ir visai nemažai šeimai. Nelengvai, oi nelengvai , grįžo realybės supratimas.
Taip, netekties skausmas neišmatuojamas. Bet ar atleisi sau , kad besielvartaudama palikai be mamos meilės, švelnumo kitą savo vaiką, kuriam Tavęs oi kaip reikia. Tavęs reikia ir namams , ir vyrui , ir sūnui, ir darbui. Tam, kuris išėjo, reikia tik Tavo maldų ir šiltų prisiminimų. Tu padarei dėl jo viską, kas buvo Tavo galioj. Todėl neteisk, nekaltink savęs. Kad ir koks bebūtų stiprus žmogus , ne visuomet jis visagalis.
Taip, netekties skausmas neišmatuojamas. Bet ar atleisi sau , kad besielvartaudama palikai be mamos meilės, švelnumo kitą savo vaiką, kuriam Tavęs oi kaip reikia. Tavęs reikia ir namams , ir vyrui , ir sūnui, ir darbui. Tam, kuris išėjo, reikia tik Tavo maldų ir šiltų prisiminimų. Tu padarei dėl jo viską, kas buvo Tavo galioj. Todėl neteisk, nekaltink savęs. Kad ir koks bebūtų stiprus žmogus , ne visuomet jis visagalis.
QUOTE(*ermita* @ 2010 05 01, 14:31)
Nuskriejo baltas pienės pūkas
Virš skausmo, viršum nevilties,
Pagautas meilės vėjo gūsio,
Įsuktas sūkurio lemties.
Virš skausmo, viršum nevilties,
Pagautas meilės vėjo gūsio,
Įsuktas sūkurio lemties.
Nežinau, ką noriu parašyt. Gal kad ir man sunku tikėjime rast paguodą. Tame tradiciniame tikėjime, nors esu tikinti, einu į bažnyčią, nors kas vakarą ir meldžiu Dievą, kad Jai ten būtų gerai... Vis gi akys kartais užfiksuoja ką nors, kas gali būti labai paprastai logiškai paaiškinta, o smegenys atsisako tuo tikėt, iškeldamos savo versiją... Ką gali reikšti plunksna žolėje, vienas baltas debesėlis mėlynam danguj, šalia ketvirto aukšto langų skraidantis drugelis...
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę,
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.
Kartais atrodo, kad gyvenu uždariusi visus negerus jausmus, tarsi šalia užtvankos, kuri bet kurią akimirką gali griūti ir užpilti mane vandeniu - liūdesiu, skausmu, siaubu, neviltimi, tamsuma, beprasmybe... Kai būna labai labai sunku, kai atrodo, kad jau viskas, nebeišsilaikysiu, pasiduosiu, tegul nuplauna mane tas vanduo, tada apsikabinu sūnų, bučiuoju ir šnibždu "myliu tave, myliu, myliu, myliu"... Jam, o kartu ir dukrai... Dangui, kuris visada šalia. Dangui, kuris mano širdy. Toks aukštas, toks gilus, toks bekraštis, kad rodos, ims ir plyš širdis...
šiandien toks lietingas ir slegiantis rytas. gėriau kavą virtuvėje. pakėliau akis į langą, o už jo - lengvas pūkas plevena. prasklendė nuo vieno lango krašto iki kito, ir dingo lietuje... ir aš juo patikėjau...
QUOTE(*ermita* @ 2010 05 05, 07:56)
šiandien toks lietingas ir slegiantis rytas. gėriau kavą virtuvėje. pakėliau akis į langą, o už jo - lengvas pūkas plevena. prasklendė nuo vieno lango krašto iki kito, ir dingo lietuje... ir aš juo patikėjau...
Ir as patikeciau....taip lengviau...
QUOTE(wizija @ 2010 05 05, 21:21)
Ir as patikeciau....taip lengviau...
kai netiketai subarska zaisliukas,ar sugroja vaikstynes muzikele,as pagalvoju JIS cia...salia...visad salia
šiandien mažojo grupėje šeimos šventė. rūbinėlėje kabo vaikų piešti piešiniai. ir mūsškis nupiešė - mama, tėtė ir aš. o taip tikėjausi, kad ir broliuką nupieš... 
vakar norėjau pabūti su savo Angelu, peržiūrėjau įrašus telefone - jo balsas, šypsena, juokas. drasko širdį prisiminimai, kad liko tik prisiminimai. dar nemoku jais džiaugtis...dar neišeina...
ilgiuosi Tavęs, Mažyli...
vakar norėjau pabūti su savo Angelu, peržiūrėjau įrašus telefone - jo balsas, šypsena, juokas. drasko širdį prisiminimai, kad liko tik prisiminimai. dar nemoku jais džiaugtis...dar neišeina...
ilgiuosi Tavęs, Mažyli...
Ermita, ir visos mamos, isgyvenusios panasia netekti - Stiprybes Jums ir begalinio tikejimo...Baisu ir pagalvoti apie Jus istikusias netektis bei skausma slegianti Jusu sirdis.. 
Man atrodo, kad as isproteciau is sielvarto..Bet Jus kazkaip laikotes, semiates stiprybes... Laikykites
Man atrodo, kad as isproteciau is sielvarto..Bet Jus kazkaip laikotes, semiates stiprybes... Laikykites
