QUOTE(Egle C @ 2010 01 19, 12:15)
wizija, gal ir nepaguosiu, bet viską reikės išgyvent: ir tą gailestį aplinkinių akyse, ir kartais gal ne vietoj klausimus, ir padidintą smalsumą, ir, atvirkščiai, elgesį, tarsi nieko nebūtų įvykę tavo gyvenime... Bet patikėk, nebus taip blogai, kaip dabar įsivaizduoji... Ir vieną dieną apsiprasi su tuo taip, kad net nebepastebėsi nieko. Ir pati elgsiesi taip, kad kiti nieko nepastebės.
Aš (o ir kitos čia susirinkusios) gyvenu, dirbu, juokiuosi, anekdotus pasakoju, į kirpyklą einu, atostogas planuoju, vyną geriu su draugėm, drabužius perkuosi ir t.t. O kitą pirmadienį bus 5 mėnesiai, kaip mano dukrytė mirė. Ir ką... Ir nieko... Tik aš viena ir žinau, ką reiškia, kai springsti ašaromis, kai ilgesys taip smaugia, kad oro įkvėpt negali, kai sudrimbi kur nors kampe ant grindų kaip maišas, kai niekas nemato, ir atsikelt nenori... Bet atsikeli. Ir nueini tolyn.
Nueisi ir tu. Laikykis.
Labai pažįstama...lyg savo mintis skaitau...
Egle C - niekaip neprisėdu prie savo istorijos aprašymo, tiesiog neprisiverčiu

gal truputėlį vėliau...
kristule, vaivos juosta - su tortadieniais jūsų atžalėles
edita - aš pradžioje irgi sapnuodavau savo angelėlį kažkokį nusiminusį, dabar manau, kad tai dėl mano būsenos buvo, dėl to, kad labai verkdavau... dabar stengiuosi jį prisiminti su šypsena, kad ir pro ašaras...
seniai jau jį besapnavau...o taip norėčiau