QUOTE(Egle C @ 2010 01 20, 11:03)
Ir dar niekaip neprisiverčiu skambint dėl paminklo. Žinau, kad jau reikia, jei norim iki vasaros turėt, bet rankos nekyla. Negaliu ir viskas. Nenoriu.
Kai palaidojom dukrytę - niekaip negalėjau prisiversti ir aš užsakinėti paminkliuko... taip ir prabuvo kokius 1,5 metų. O kai šalia paminkliuko dar teko pastatyti ir kryželį...tada jau greičiau susirūpinau (po kokių 4-5 mėn.), nes man nepatiko kad tas kryželis atskirai stovi... džiaugiuosi, kad įveikiau šį etapą. O ir meistras labai geras pasitaikė-nieko neklausinėjo, nesmalsavo, leido rinktis ilgai, leido pačiai išsipiešti formą, dydį ir t.t. Ko pasigedau pirmuoju atveju - ten kaip turgaus boba diedas vis klausė: taip kaip čia buvo, gal ką kėlei, gal kas dar...užmušė tokie klausimai. Ar jums neteko su tuo susidurti?
renciau, edita - o aš ant kapelio nenorėjau eiti dažnai, man ten nieko nėra, tuščia, ten ta vieta, kuri atėmė mano vaikus... tik noriu, kad ten būtų gražu, tvarkinga, o kad mane ten trauktų
o namie man gera: žiūriu į jo nuotraukas, prisimenu, nusišypsau, žvakutę uždegu... kristule - labai graži dovana sūneliui, o mažoji labai primena mano terliukus-kaip jiems smagu savo rankytėmis tai daryti
aš dažnai leisdavau saviesiems terliotis, dar kartais ir dabar dukrelė norėtų kaip tarzanas rankomis valgyti 
