Aš ir mano anyta

Viskas sakyciau labai normalu, taip ir turi buti, o ne viena kitai akis kabinti turetu, ne akmens amzius.

Bet is drauges pasakymu zinau, kad yra ir tikrai nemaloniu anytu. Bet cia vel tik pasakymai ir tiek. Manoji anyta sako, kai apie marcias pklausia kas nors: "Nezinau su marciomis negyvenu"

Taip ir turi sakyti, kaip kad manes karta vienas asmuo klause apie anyta, tai ka as galiu pasakyti, juk su ja negyvenu, tuo labiau nezinau kuo ji gyvena, ka masto, tegu jos ir klausia, galiu tik pasakyti kaip man is sono atrodo, bet tai bus tik mano nuomone.

zmona kaip zmona is tavo pateikto aprasymo svarbu,kad myli ja...bet kodel prirasei tik apie ja?o kokia tavo mama?gal tikrai per daug lenda i akis (zinai,kartais zmoniu gerumas buna siek tiek perdetas) gal tavo zmona konkretus zmogus,kuriai kartais pritruksta kantrybes ir tiek...tik tiek matau,kad jai truksta pagarbos suaugusiems zmonems,galetu taip stipriai nerodyti savo priesiskumo...

as tai pasiulau su saviske susipazinti, kolkas kas mate ir pabendravo uzjaucia mane... drauge net pabego nuo jos, kaio ir mano sunus
nors dabar jau truputi ramesne, ir zilu plauku nebedazo, sakau gal ant senatves pagaliau pripazino,kad sensta ir nenori likti viena

Ir ka tokio daro jusu anyta? As nebendrauciau, jei mane nuolat keiktu, su vaikais bjauriai elgtusi, dar kazkokia zala darytu, o siaip, vyresnio amziaus zmones pasizymi keistu elgesiu, nors turbut apskritai visi mes keistuoliai.

vat ne, keitu nepavadinciau...
zinoma uztenka pakeikti del tautybes,arba del visko kas susija su sunum kalta as, iki tol kalta buvo jo sesuo, visiems aiskina,kad pvz "cia sakute su ja reikia valgyti" ir t.t. vyro gimines ja nori nunuodyti, tevai yra svetimi zmones ir kitokie priciudai

Oj jauciu superinis egzemplerius tau pasitaike-"pasiseke"-laikykis, ir negadink sau sveikatos

laikytis galima, tik va sventes , nores susitikti pabendrauti, nes taip REIKIA

Va artėjant gražiosioms šventėms ši tema tampa ir man aktualoka Kūčias sutiksiu su anyta, pas ją namuose ir.... blyn kaip aš to nenoriu, jūs net neįsivaizduojat...
Dabar truputį priešistorės... Mes su ja turėjom jau gal prieš metus laiko didelį konfliktą ( jos kaltė didesnė, t.y. ji išprovokavo, o aš netinkamai sureagavau, bet netgi ir tam turiu pasiteisinimą ). Nuo to laiko bendraujam neva tais mandagiai, be abejo šaltokai ir labai, labai retai, t.y. nuo to susipliekimo ją mačiau tris kartus ( na man ir tiek daugoka ).
Nei aš su ja taikytis noriu, nei bendraut... ji man tokia na šlykšti, šlykšti kaip asmenybė iki begalybės ( tiesa, turiu pripažinti, kad mes abipuse simpatija niekad nespinduliavom, bet jokių konfliktų nebūdavo ). Bet iš saviškių pradedu girdėti tokius niurzgėjimus, kad tokiu elgesiu skaudinu savo vyrą, ardau šeimą ir pan.
Tai va ir noriu paklausti ar vengdama bendrauti su jo motina tikrai gadinu santykius su juo? ar toks dalykas gali turėti įtakos mūsų šeimai? Iš vienos pusės gal ir smagu būtų, jei viskas būtų kaip kokiam reklaminiam klipuke apie Kalėdas - taika, ramybė ir t.t. Bet iš kitos pusės aš jam niekad nedraudžiu važiuot pas motiną. Ir tikrai bent kartą į mėnesį jis pas ją suvažinėja ( būna ir daugiau). Ar tikrai turiu paminti savo "garbę ir orumą" ( gerai skamba, bet kitaip nesugalvojau, kaip užvadint ) ir kažkaip mistiniu būdu prisiversti su ja susitaikyti? O nenoriu dūšioj velniškai... Tiesiog ten buvo gana požiauris konfliktas, kurio metu apie save prisiklausiau visokio atsiprašant š... o dar plius esu kaip rusai sako "pikta menanti"...

Kad butu bendravimas, reikia kaip minimum dvieju zmoniu noro. neminejote, kaip jusu vyras reaguoja i jusu su anyta santykius arba ju nebuvima. Ar jis laikosi neutraliteto, ar bando kazkaip sutaikyti. juk vyras tikriausiai zino, kad tarp jusu ivyko konfliktas, ir gali suprasti to nebendravimo priezastis

kadangi konflikto metu buvo šalia, tai viską matė, girdėjo, pripažįsta, kad čia jo motinos kaltės daugiau, tai jis kaip ir supranta tą mano nenorą bendrauti ir ten manes netempia, bet va per šventes atsiranda tas aukščiau moterų minėtas REIKIA... O realiai taip norėčiau šventes nors kartą mūsų šeimos ratelyje sutikti- visus tris bendro gyvenimo metus pastoviai termosais, puodais apsikrovę kur nors lekiam. Tai va gryžtant prie santykių su anyta, jis tiesiog susidaręs nuomonę, kad jo motina manęs nemėgsta nuo pat pradžių pradžios ir kad čia nieko nepakeisi. Ta prasme ji jam į akis apie mane kaip ir nieko nesakydavo iki konflikto, bet tiek vyro, tiek mano ausis pasiekia per aplinkinius jos replikos, apkalbos. Kas jį erzina, tai kad kliūna ir jam, ir kas keisčiausia vaikui... na pateiksiu pvz. jo sesuo bendauja su juo išsiklausinėja, kaip auga lelius mūsų, aišku, persako motinai, o ta jau savo išmintį paleidžia į eterį - iki mūsų yra daėję gandai, kad mūsų vaikas 'durniukas', nes matai jos skaitė, kad vienerių metų kleckas pagal Vingrą turėtų pasakyt bent penkis žodžius, o mokėjo tik vieną ir pan... aišku, tai smulkmė, bet vis tiek nemalonu. beje, vaiko auginimas yra labiausiai eksplotuojama tema - kodėl vaiką per ilgai židau, gi gėda prieš žmones, kodėl pradėjau dirbt (dzin, kad ten tik dalis etato, ir aš išeinu tik tris dienas per savaitę ). Čia šitoj vietoj ji man ant dūšios daug druskos pabėrė, tiesiog ta prastos motinos tema gimus vaikui tapo mano didžiausiu sopuliu. Kai leliukas gimė, jam įtarė sepsį, jam trūko pieno, jis buvo labai neramus, labai anksti prasidėjo diegliukai,kurie laikėsi net keturis-penkis mėnesius. Žodžiu, vaikas verkdavo, aš su juo. Jaučiausi labai prastai, nes aplink visos kaip susitarę supuodavo ramius kūdikėlius, o mano rišuliukas nuolat verkė,o man galvoj tik viena mintis - aš kažką darau blogai... O čia pasirodo ir uošvienė su tokiomis pačiomis mintimis - tu bloga motina, kas iš to tu lerva mesčione su aukštaisiais, net kūdikio nesugebi užaugint... buvo ir daugiau tokių panašių replikų... tiesa pasakius, nuo to laiko aš jai tejaučiu nepykantą...o visi aplink kaip susitarę- nuvažiuok per Kūčias, susitaikyk, vardan vyro ir pan... Jau ir nuo to metai praėjo... bet aš nu negaliu per save perlipt.