QUOTE(Zuikių_dainos @ 2009 12 19, 14:00)
kadangi konflikto metu buvo šalia, tai viską matė, girdėjo, pripažįsta, kad čia jo motinos kaltės daugiau, tai jis kaip ir supranta tą mano nenorą bendrauti ir ten manes netempia, bet va per šventes atsiranda tas aukščiau moterų minėtas REIKIA... O realiai taip norėčiau šventes nors kartą mūsų šeimos ratelyje sutikti- visus tris bendro gyvenimo metus pastoviai termosais, puodais apsikrovę kur nors lekiam. Tai va gryžtant prie santykių su anyta, jis tiesiog susidaręs nuomonę, kad jo motina manęs nemėgsta nuo pat pradžių pradžios ir kad čia nieko nepakeisi. Ta prasme ji jam į akis apie mane kaip ir nieko nesakydavo iki konflikto, bet tiek vyro, tiek mano ausis pasiekia per aplinkinius jos replikos, apkalbos. Kas jį erzina, tai kad kliūna ir jam, ir kas keisčiausia vaikui... na pateiksiu pvz. jo sesuo bendauja su juo išsiklausinėja, kaip auga lelius mūsų, aišku, persako motinai, o ta jau savo išmintį paleidžia į eterį - iki mūsų yra daėję gandai, kad mūsų vaikas 'durniukas', nes matai jos skaitė, kad vienerių metų kleckas pagal Vingrą turėtų pasakyt bent penkis žodžius, o mokėjo tik vieną ir pan... aišku, tai smulkmė, bet vis tiek nemalonu. beje, vaiko auginimas yra labiausiai eksplotuojama tema - kodėl vaiką per ilgai židau, gi gėda prieš žmones, kodėl pradėjau dirbt (dzin, kad ten tik dalis etato, ir aš išeinu tik tris dienas per savaitę ). Čia šitoj vietoj ji man ant dūšios daug druskos pabėrė, tiesiog ta prastos motinos tema gimus vaikui tapo mano didžiausiu sopuliu. Kai leliukas gimė, jam įtarė sepsį, jam trūko pieno, jis buvo labai neramus, labai anksti prasidėjo diegliukai,kurie laikėsi net keturis-penkis mėnesius. Žodžiu, vaikas verkdavo, aš su juo. Jaučiausi labai prastai, nes aplink visos kaip susitarę supuodavo ramius kūdikėlius, o mano rišuliukas nuolat verkė,o man galvoj tik viena mintis - aš kažką darau blogai... O čia pasirodo ir uošvienė su tokiomis pačiomis mintimis - tu bloga motina, kas iš to tu lerva mesčione su aukštaisiais, net kūdikio nesugebi užaugint... buvo ir daugiau tokių panašių replikų... tiesa pasakius, nuo to laiko aš jai tejaučiu nepykantą...o visi aplink kaip susitarę- nuvažiuok per Kūčias, susitaikyk, vardan vyro ir pan... Jau ir nuo to metai praėjo... bet aš nu negaliu per save perlipt.
Viskas taip pazistama...Santuokos pradzioje ir gimus pirmagimiui isgyvenau panasia situacija. Visada norejau padet anyta i vieta, kad savo nuomones laikytusi sau ir nekarksetu, kol jos neklausia, bet is pagarbos vyresniam zmogui ir kaip vyro mamai save tvardziau, kol viena diena pasakiau sau - uztenka. Su sventemis vienas prie vieno kaip pas jus buvo. Visada pas juos, lyg as naslaite buciau ir mano tevai neegzistuotu. Bet...kaip ir sakiau, priejau riba. Ir padejau i vieta. Manipuliacija. Negraziu ir negarbingu budu. Pasakiau, kad jei visa tai nesikeis - ji ne tai, kad manes, bet anuku savo nebematys, nebelankys, o finale pas ja ir jos sunus neatvaziuos. Ir pateikiau tokiu argumentu, pagrasinimu, kad neabejotu mano sugebejimais palenkti ir pakisti savo vyra - jos sunu, po mano padu...Dabar jau n metu vaikstau kaip povas, anyta atsiklausia visada del visko, patarimu sumazejo per pus, o ir tuos pradeda sakiniu "cia as nenoriu pirsti savo nuomones, jokiu budu, tik...." Zodziu, reikia maziau galvot, ka apie tave pagalvos, o ziuret kaip issprest situacija, kad tau geriau butu. Ne visada iseina, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus. Sekmes.
