QUOTE(fleita @ 2010 01 06, 12:41)
Paskaičius visas istorijas, atrodytų, kad mūsų santykiai su anyta yra tobuli

, bet man jie atrodo normalūs. Myli ji labai savo sūnų, myli mūsų dukrą, savo anūkę, nesikiša į mūsų santykius. Bet nežinau kodėl, mane kažkiek žeidžia, kad, jei išeina kokia kalba, ji pasako, kad iš meilės savo sūnui ji priima jo pasirinkimą (mane), o kažkaip norėtųsi po 10 metų pažinties, kad būtų patenkinta, jog būtent mane jos sūnus pasirinko

arba, kai pasako "suprask, aš tavęs niekada nemylėsiu kaip tikros dukters", na irgi kažkaip nelabai malonu.
Geriau kai taip atvirai sako, o ne taip, kaip maniškė darė: į akis saldžias pagyras tik pylė, dukra vadino, o už akių (mano giminėms pvz., apie jos pačios giminę jau nekalbu) - tai ojojoj, absoliučiai viskas negerai: pati blogiausia ir visokia kitokia. Apšmeižus yra visaip kaip, romaną čia reikėtų surašyt, jei apie viską pradėt. Bet aš nekreipiu dėmesio - kam man nervus gadint

Nebendrauju ir tiek. Bendrauja tik vyras su ja, dar kartais leidžiu dukrai į svečius pas ją nuvykt kartu, bet ji (dukra) nelabai nori. Dabar jau pati dukra papasakoja, kad anyta apie mane negražiai kalba, o tai jai nepatinka, todėl ir nenori net važiuot. Ko norėjo, tą anyta ir gavo - taip jai ir reikia

. Belieka jai zysti, kad ,,anūkė nelanko", o kad pati kalta - nesuvokia.