QUOTE(Pumpotaukšlis @ 2010 07 29, 15:40)
Jega neimsiu, parasiau laiska siandien ir issiunciau zmonai. Nera kur, nera uz ka, nes viska sumokejus, atiduodant skola dar po truputi praktiskai nieko nebelieka. Man ne tiek sunku del to, kad nera kur ir uz ka, o del to, kad nesu salia zmonos ir vaiko. Man ju be galo truksta.
Jei žmonai
labai skaudu, ji gali nenorėti nieko, kas ,,ateina'' iš jūsų.

Reikia tik melst Dievo, kad ji tą jūsų laišką perskaitytų.

O kol kas, prisiminkite visa maldas, kurias mokė jūsų tėvai, ir nueikite
bent pabūt bažnyčioje (o būtų gerai, kad ateity tai darytumėte ir reguliariai).
Kad ir kaip viskas toliau vyktų, jūs turite susirinkti savo gyvenimą iš trupinėlių, ir bandyti gyvent toliau. Su žmona ar (jau) be. Jei žmona jaus, kad jūsų kaltė labai didelė ir kad tolesnis
bendras gyvenimas neįmanomas, net ir tuo atveju jūs turite galvoti,
kaip gyventi toliau.
Ir be žmonos, ir vaiko (matant juos tik retai) galima išgyventi. Nes kartais mūsų klaidos būna sunkiai pataisomos, o kai kada ir nebepataisomos.

Bet mes išliekame su... savo
patirtimi.