Atsakysiu Kutosėlei, Tokatai ir toms, kurios įsitikinusios, jog "vestuvės nesvarbu toms, kurioms nepasiperša dėl kažkokių kompleksų.
Čia apie mane?
Merginos, jeigu jums vestuvės labai svarbu, tai šaunu, čia jūsų pasirinkimas ir jeigu jums tai yra svarbu, tai labai gerai, kad ir laukiate piršlybų ar vestuvių

, bet kalbėdamos apie kitokias nei jūs, pasilaikykite savo nuomonę sau, nes tikrai yra kitokių žmonių nei jūs...

Aš pati esu teisininkė, o taip pat ir mylima bei mylinti mergina. Žiūrint iš teisinės pusės, sudarius santuoką, kai kurie teisiniai dalykai ir popierių tvarkymai palengvėja (gaila, kad bet santuokos sunkiau), nes tokie įstatymai. Žiūrint iš moralinės/vertybių/psichologinės ar pan. pusės santuoka tėra gražus mylimųjų gestas.
Kažkuri iš jūsų klausė - o kaip vaikai? Nesantuokoje išeis vyras ir vaikas liks be nieko? Tikrai ne

Jei jau tėvas, tai tėvas - tiek teisiškai privalės ir toliau prisidėti prie vaiko išlaikymo, tiek morališkai...nejaugi manote, kad išsiskyrus su sugyventine vyras nustos mylėti vaiką?

Nejaugi manote, kad po "santuokinių skyrybų" vyrai vaikus myli kitaip, nei tie, kurie irgi tėvai, tik nesusituokę? Aš nekalbu apie l**chus, kurie netyčia vaiką pasidarė ir jiems jo nereikia nei gimusio. Susituokę žmonės, ar nesusituokę, visi jie vienodai įsipareigoję morališkai tiek vienas prieš kitą, tiek prieš savo vaikus. Kalbant apie turtą - galbūt žmonėms, kurie ieško antro pusės dėl pinigų, iš tikrųjų svarbi santuoka - tuomet juk skiriantis tiek nusigviežti turto galima

Tačiau jei jau skiriasi normalūs žmonės, aš manau, kad ir turtą žmoniškai sugeba pasidalinti... Bent jau man skiriantis su buvusiuoju buvo svarbiausia mano ir jo vidiniai išgyvenimai, o ne kažkokie puodai atsiprašant. Mano turtas liko man, jo turtas liko jam, o kas bendra, gražiai pasidalinom.
Kažkas klausė, ar tos, kurios sako, jog santuoka nesvarbi, netekėtų, jei joms pasipirštų? Jei jau taip įvyktų, tekėčiau, bet tikrai ne todėl, kad man tai labai rūpėtų (ir nesvajoju aš nei apie baltas sukneles, nei apie balius, kaip kažkas rašė, jog visos svajoja, nerūpi man tai), tekėčiau a) jei tai palengvintų mūsų gyvenimą gaunant vizas ilgiau gyventi svetimose šalyse (kas mums yra aktualu) ; b ) jei jis pasipirštų šiaip sau, nes užsimanytų. Ir pastaruoju atveju pasipiršimą aš priimčiau tiesiog kaip gražų gestą, kaip dar vieną meilų dalyką, kuris, nežinau patikėsit, ar ne, bet man yra ne ką svarbesnis, nei mano mylimojo akys, kuriomis jis žiūri į mane ne tik mums būnant dviese, bet ir prie draugų ir nepažįstamų, ir begalinis dėmesys, pasitikėjimas bei atvirumas. Tai yra svarbiausia mūsų poroje - mūsų meilės kurstymas, išlaikymas, pasitikėjimas ir parama. O santuoka...tik taškelis meilėje. Jei su saviškiu nuspręsim skirtis kada nors, tai kažkoks santuokinis popieriukas tikrai nebus kliūtis. Išsiskirti dabar galima dar papraščiau nei susituokti, tereikia du kartus į teismą nueiti ir popieriukus paruošti