Nezinau ar Jums kam taip papuole, bet mano vyro tevai ir mano tevai turi bendrus draugus, su kuriais ir as puikiai sugyvenu, nes pazystu nuo vaikyste. Tai va apie pinigus, mums ir uosviai dave pinigu butui, esu labai dekinga aisku, taciau nieko negali man prikisti, nes savo draugams pasakoja, kad mol vos ne ju sunelis jiems jau baigia skolas visas grazint (dar anksciau skolinosi masinai, tik aisku kaip diena, kad nieko neatidave), bet gi uosviene nepasakys draugei, kad sunus taupyt nemoka, bet uztat ir man nei zodzio, bo gi apsauksiu, kad meluoja, juk girdejau, kad grazino
Nereikia man ir atstumo per kelis simtus km, musu tevai gyvena vienam mieste, taciau as noriu einu pas ja noriu neinu, nu kaip nuotaika mano, nuvariau per Velykas, kazka burbtelejo, apsisukau ir isejau, o vyras su vaiku pasiliko, vis gi tai jo mama, jos mociute lai bendrauja, nesikisu i tai. Aisku iskart taip nebuvo, norejau susibendraut, bet nepavyko, o po uosvio pareiskimo, kad mol as buvau tokia ir anokia ir jiems buvo labai jau sunku mane i savo seima priimti, tai isvis bendrauju kaip su svetimais tik pazystamais zmonemis, esu ir susikoliojus karta, bet zveriskai iki asaru

, bet padejo, po to karto ramybe, manes nebekabina, jei net nori papriekaistauti tai sako tik savo sunui, o jam tai kaip nuo zasies vanduo, bet ka man daryt, kaip issiauklejo taip ir turi