Mano anyta irgi ne dovanėlė. Kai su jos sūnum pradėjau bendrauti, pirmiausia mane apkaltino tuo, kad jį pavogiau iš jos. Paskui visomis keturiomis prieštaravo tam ,aki mes kartu apsigyvenome, atseit nieko kito, kaip tik vaikų prisidarysim

. Nors mūsų šeima ir ji gyvena skirtinguose miestuose, tačiau... Kai mano brangiausias su ja kalbėdavos telefonu, tai apie mane ji nė žodelio nepaklausdavo. O kai nuvažiavome pas ją - ir prasidėjo. Norėjau būti pslaugi martelė, suplauti indus, padėti sutvarkyti kambarius, nes sunkai vaikšto, srga kažkokia sąnariu liga. Tai likau kalta, kad per daug vandens leidžiu ir pan. Nu čia dar nieko. kai likome dviese, man pasakoja, koks jos sūnus baisus, netvarkingas ir pan.

Kulminacija viso to buvo, kai man atskaitė moralą, jog per daug pinigų leidžiame, pirkinėjma visokių daiktų, anot jos, kurių mums nereikia. Paskui vėl ta pati maldelė, ką jūs galvojat apie ateitį? Kaip jūs gyvensit? Jei tokie išlaidūs, tai kaip pragyvensit? Vienu žodžiu tada man nervai neatlaikė, pasakiau, kad gyvensim taip kaip reikės. Vienu žodžiu buvo vykdomas teroras iš visų pusių. Iš tikrųjų manau, kad ji tikėjosi, jog sūnus pabaigęs studijas, grįš gyventi pas ją. Dabar ji tokių vilčių nebepuoselėja, tuo labiau, kad mano brangiausias jai tiesiai šviesiai apie tai pasakė. O po paskutinių kalėdų santykiai kažkaip su ja pasitaisė - netgi man linkėjimų telefonu perduoda

. Nesakau, kad ji labai blogas žmogus, tiesiog buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog jos sūnus negyvens su ja. Va, o mes tikiuos, gyvensim ilgai ir laimingai be jokių uošvienių