Anyta ir tu

Gali būti, net nežinau, einu parūkyt, ir gal paverkti, nemėgstu saves gailėti, bet kažkoks gniužulas stovi ties širdim ir gerkle nei išspjauti,nei praryti negali....

Is matytu pvz galiu drasiai sakyti, jog geriausi vaikai/marcios tie, kurie gyvena ne kartu ir neslaugo. Keista, juk turetu buti atvirksciai. Taciau tas, su kurios praleidi daugiausia laiko, tam ir pretenziju daugiau, su tuo ir pasipyksti. O stai atvaziuoja seniai matyti ir laukti geri vaikai su seimomis, taigi jie pavyzdys, kokie geri, protingi, sekmingi...gaila zinau kaip skaudina tokia neteisybe. Nebent Dievulis atlygins marciai slauganciai savo anyta, nes artimieji dazniausiai ziuri i tai, kaip i savaime suprantama dalyka. Apsiemei - ziurekis.

Net ir niekur nebegant galbut galima labiau rupintis savimi ir maziau - ja??

Kaltos anytos tik dėl vieno - kad nemoka vaikų paleist, kad amžiais nuo visko juos saugo ir viskuo parūpint nori, kad savas vaikas - brangiausias


Man pačiai labai sunku būtų net su idealiausiu žmogum savo šeimos pašonėj gyvent, ar tai uošviai, ar mano tėvai, ar kas. Aš taip negaliu, aš noriu būt savo kampo šeimininkė ir dalintis tik su kuo noriu, kada noriu ir pagal mano supratimą, prie nieko nesitaikstant..
Kai mums gimė dukra tuo metu gyvenom didokam bute, vyras vis garsiai pasvarstydavo, kad gal išnuomojam tą kambariuką studentui (patys irgi studentai buvom). Man keistai atrodė toks pasiūlymas, bet pati barake gyvenus, tai iš kitos pusės kartais smagu su geru kaimynu.. Nu ir ką, vieną dieną vyro sesuo pas mus pasiprašė. Fuksė tuo metu buvo, prieš tai labai baisėjos mūsų butu - tipo taip toli nuo centro ir bla bla, kad jau jin centre gyvens.. o kai kainas pamatė ir susivokė..
Aš verkiau vyrui, kad jau ne ne, negerai, tikrai bus blogai, nepakęsiu taip: aš negalėsiu jai uždraust į mūsų kambarius eit, negalėsiu nesišypsot jei nenorėsiu.. aš gi negalėjau atsakyt nei mošai, nuo uošviams, kad ne, nenoriu (manęs taip atvirai ir neklausė..). MB, turbūt, irgi nepatogu buvo atsakyt. Na, ir pragyvenom metus visi kaip katorgoj.. kiek galėjau, kentėjau dantis sukandus, kai moša vesdavos drauges pas mus pasirodyt "kokią dukterėčią mažą turi" - taip tiesiai į miegamą mums dar/jau gulint. ar kai svetainėj po spinteles pasikanisiodavo.. kiek neiškęsdavau, pasakydavau - tuoj jin į ašaras ir uošviam skambint skųstis, kad jos nepriimam, kaip pašalinė jaučias. Mano vyrui stogas turėjo nuvažiuot, o man pačiai ir taip su motinyste stresų ir hormonų audros ..
Man atrodo suvisam pasimokėm, kad niekada jokių gyvenimų susietų su giminėm jokių ten namų statybų per pusę ar pan nes svetimam žmogui bet kada gali duris užtrenkt ir pamiršt, kas buvo, o vat su giminėm jau tie principai nebeveikia..


Apkritai, panašiuose ginčuose kalčiausias, manau, lieka vyras. Bent mūsų su moša istorijoj, manau, buvo mano vyro pareiga dar prieš mošai atsikeliant pasakyt, kur jos vieta. Lygiai taip pat gyvenant su anyta, vyras turėtų abiems ribas apibrėžt, kad iš anksto būtų užbėgta už akių nesklandumams. Bet, aišku, vyrai nemėgsta derybų ir tingi, ir per tuos tingėjimus ir gyvena tarp 2 ugnių. Man atrodo, tos moterys visai niekuo kaltos Tik vat, ko jos kenčia tai sunku suprast.. šeimai kenkia, o laikas tokių dalykų neužglaisto

va man keista,kaip moteros guodžiasi kad anyta atviru tekstu vos ne siuntinėja,o vyras jai nė žodžio griebtų žmoną už parankės,mamai ate ate iki tol kol susipras kaip reikia šnekėtis ir vsio

Nu cia jau visiskos smulkmenos manau i kurias net neverta gilintis
Ten moteris kalbejo ne tik apie anytos bet ir namu prieziura ir t.t
Papildyta:


Va va
Arba kaip vyrai tempiasi ppas nekenciama anyta manes nenutemtu nori eik ji tavo mama draugaukit mylekit viena kita bet manes tai neliecia
Pas mus tokia situacija yra su MB seserim as su ja nebendrauji visisskai bet nei MB manes tempias pas ja nei as ji draudziu ten vaziuot..nuvaziuoja kavos atsigeria pasede visi laimingi tai manau taip galima gyventi ir su anyta

mano vyras savo jaunesnei SESEI anei vieno priekaišto nesugebėjo išspaust, nors kambary su manim užsidaręs į vieną dudą pūsdavo, ir uošviams pasiskūdavo - nu vot o sesei tiesiai pasakyt negali . Mano brolienė panašiai su mano mama po vienu stogu kankinas, garantuoju niekada niekada brolis nėra pasakęs mamai, kad jin neteisi ar kitą kartą susilaikytų.
Man tiesiog kartais rūpi tokius vyrus gerai papurtyt bet kas jiem,- pavalgę, apšluostyti, ignorą užmeta ant kai kurių situacijų ir gyvena bambas išvertę.

Kodel smulkmenos? Moteris raso, kad pati serga, o uz rupesti jokio dekingumo nera.
Ar taip ar taip bloga, tai gal neverta tiek stengtis? Pataupyti save?
Tiek mazai zinant, aisku, sunku kazka sakyt. Galimybes kazka keisti priklauso nuo amziaus, profesines situacijos ir dar aibes "detaliu".

Deja, tiek is forumo istoriju, tiek is aplinkiniu gyvenimu, ryskeja desnis, kad tokios, is esmes, dorybes, kaip pasitikejimas, aukojimasis, atsidavimas kitiems, ne tik kad neatlyginamos, bet netgi skaudziai baudziamos. Geriausiai gyvena viska saltai apskaiciuojantys, gera egoizmo doze ir 0 iliuziju turintys zmones.

Daug jusu zodziuose tiesos deja

Aš taip nemoku, deja

Ar galetumete man atsakyti i keleta klausimu?

1. Kodel jus rupinates ta moterimi?
2. Kas, jusu nuomone, butu, jei nustotumete tai daryti?
3. Ka jauciate, kai ji jus izeidzia? Kaip reaguojate?

blogai mąstai.
Arba yra blogai ir kažką keiti, arba nėra blogai. Jei nieko keisti nesinodi, vadinas, nėra jau taip blogai..