Ar ruošiate pamokas kartu

Visada kartu

Mūsų šeimoje su antrokėle laikomės lygiai to paties principo Kai pradėjo lankyti mokyklą susėdom, pasišnekėjom ir aišku. Užduočių atlikimas namie - jos pareiga ir atsakomybė.

Nei klausiu, nei tikrinsiu, nei šalia sėdėsiu, galiu padėt tik tuo atveju, jei užduotys nesuprantamos ar kažkas nelabai sekasi ir reikia papildomo paaiškinimo.
Tiesa, vienąkart savaitėje stengiuos peržiūrėt visus pratybų sąsiuvinius, nes taip lengviausia suprasti kokie vaiko pasiekimai ir kas sunkiau sekasi.
Kaip pasiklosi - taip išmiegosi, ir noriu, kad tai mano vaikai suprastų jau nuo pirmos klasės.

Labai geras požiūris ir tinkamas vaiko auklėjimas .

Teoriškai- taip, kas bus praktiškai, pamatysim paauglystėje

Manyčiau, kad dar vėliau.
Paauglystėje gali pamatyti 'maištą', pasipriešinimą taisyklėms, sveikam protui ir nusistovėjusiam gyvenimui Ir tegu pamaištauja, tai ne pasaulio pabaiga, tam ir yra paauglystė, jaunystės laisvė. Svarbu, kad už to maišto glūdėtų gilesnis suvokimas apie atsakomybę ir sena gera tiesa "žmogus - savo likimo kalvis" Ir viskas bus tik taip, ne kaip mes tėveliai, o kaip ji (mano dabartinė antrokėlė) nori. Mes savo gyvenimus kuriame patys ir už vaikus gyvenimo nenugyvensime, tad reikia vaikams duoti laisvę ir klysti

Aš pati perėmiau tėvų auklėjimo modelį dėl mokslų - mano pačios tėvai nė sykio neruošė kartu su manimi pamokų, nė sykio neklausinėjo kaip, ką, kada padariau ir nė sykio pamokų netikrino. Man tai nepakenkė, nes nuo mažumės žinojau, kad tai yra mano pareiga ir atsakomybė. Buvo visko, bet tėvai nėsyk nekeitė taktikos - nei kai parnešdavau pastabą ar 'kuolą' dėl pamirštų atlikti pamokų, nei kai vadovėliai skraidydavo į sieną paauglystėje
Išaugau be kontrolės dėl pamokų ir rezultatų (jais irgi rūpinausi tik pati, o tėvai tik paskatindavo ir palaikydavo, bet nesyk nėra sukritikavę), baigiau ne vienerius mokslus ir išvis labai myliu mokslą. O dukroje jau dabar pastebiu meilę naujoms žinioms, todėl mažiausiai noriu 'natūralią meilę' paversti prievarta mokytis

Jau matau dabar . Mano vaikai - vienas studentas (studijuoja ekonomiką, gauna stipendiją), kitas dvyliktokas (mokosi KTUG). Laikiausi tokios taktikos, kaip ir Rasma. Visada sakiau savo vaikams, kad patys yra atsakingi už savo poelgius, mokslus ir santykius su aplinkiniais. Kol kas dar niekas nesiskundė vaikais, net paauglystėje.

ruošiam kartu, nes vaikui sunkiai sekasi

Neblogas požiūris, tik ne visiems vaikams tinkamas. Mano tėvai ir sakydavo, kad "mokytis-tavo darbas ir pareiga", nekontroliuodavo, neprižiūrėdavo. O aš buvau nelabai valingas vaikas Būtent besimokant valios stoka dažniausiai ir pasireikšdavo. Iš esmės viskas baigėsi neblogai - neblogai išlaikiau egzaminus, galėjau rinktis, kur stoti, už studijas nemokėjau. Tačiau, dabar pagalvojus, kad jeigu vaikystėje tėvai būtų įpratinę (privertę) bent 2 val. per dieną skirti mokslams - mokykloje kalnus nuversčiau

Įdomu kaip jus kalbėtumėte jeigu jūsų vaikui mokslai būtų visai neįdomu, o pamokos tuo labiau. gera kalbėti kai auginate gudrų, pareigingą vaiką. Ne visų vaikai ,,gudručiai", yra ir silpnesnių, kuriem reikia pagalbos namuose.

Nebūčiau tuo tikra Mano nuomone, labai 'slidu' sakyti kas būtų buvę, jeigu būtų buvę...

Absoliučiai taip pat, nes niekas nemoko geriau nei paties padarytos klaidos. Tiesiog kartais reikia turėti kantrybės nenuspręsti už kitus (netgi savo vaikus), o leisti 'pasimokyti', jei tai nekenkia vaiko sveikatai ir gyvybei.
Net jeigu už klaidas jau 'nukentėjo', bet iš jų nepasimokė, matydama, kad vaikui mokslai neįdomūs, o pamokos tuo labiau, ieškočiau kitų būdų vaikui sudominti ir įtikinti. Bandyčiau vaikui priimtinais metodais įrodyti, jog stengtis reikia ne dėl ko nors kito, o dėl savęs. Kiekvienas vaikas kitoks ir prie kiekvieno galima rasti 'priėjimą' ir sustiprint motyvaciją mokytis, tam nereikia įsikinkyt į kasdienę kontrolę ir mokymąsi už patį vaiką

Ir išvis nemaukime ant vieno kurpalio vaiko, kuriam kažkas nesiseka, kažko nesupranta (nes taip būna kiekvienam vaikui, taipogi ir manajai dukrai) ir vaiko, kuris tinginys ar paprasčiausiai neatsakingas, kuris be tėvų žodžio nieko negali atlikti pats: jam reikia liepti, ji būtina kontroliuoti, už jį būtina nuspręsti Viena - padėti, o kita - pastoviai stovėti už nugaros ir baksnoti, kad vaikas kažką darytų.
Mano šeimoje tokia kontrolė reikštų lyg išankstinį nepasitikėjimą vaiku: o jeigu nepadarys, o jeigu suklys ir gaus prastesnį įvertinimą ir t.t. O aš noriu vieno, kad vaikas tikėtų savimi, savo jėgomis ir visada žinotų, kad aš jį ir visas jo savarankiškas pastangas labai labai labai vertinu. Ir kad geriau būti iniciatyviu, spręsti pačiam, nei laukti kol kiti parodys/pasakys ką ir kaip reikia daryti

Aš niekur nesakiau, kad nepadedu dukrai, jei pvz. ji nesupranta matematikos, bet aš net tai darau ne stovėdama už nugaros ar kartu su ja spręsdama užduotis..tiesiog išanalizuoju kame problema, sėdu prie arbatos puodelio, pagalvoju ir tada aiškinu remdamąsi kokiomis žaismingomis užduotimis. Antras dalykas, kurio turiu išmokyti savo vaikus - išmokyti mąstyti.
Pas mus visko būna - ir nepadaro pamokų, ir mokytoja pastabų pasako, ir pati naktį prisimena, kad kažko nepadarė, bet kol kas dukra visai gerai tvarkosi su iškilusiom problemom savarankiškai.

Na, o jei visi budai isbandyti, ir vis tiek vaikas lieka tinginys/nemotyvuotas ir pan.? As savo aplinkoje galiu suskaiciuoti bent tris skirtingus pavyzdzius, kai is triju nemotyvuotu tik vienas pradejo dirbti. Kiti du ne. Ir problema ne tame, kad vaikai gauna zemus pazymius - tie pazymiai daznai buna per daug zemi, kad vaikas butu keliamas i kita klase... Va tada ir tenka keisti ne tik pokalbiu temas, motyvacijos budus, bet ir aplamai poziuri i auklejima.

O ką galima svarstyti teoriškai? Teorija ir liks teorija, reikia 'gyvai' aiškintis kodėl tas vaikas toks nemotyvuotas ir abejingas sau pačiam. Bet Jūs pati sakot, kad iš trijų vienas pradėjo dirbti, kiti du - ne. Tad irgi kyla klausimas, o kodėl tiems dviems vaikams nepadeda tėvų/pedagogų kontrolė ir vertimas mokytis?

Kitąvertus ne visi yra vienodai gabūs ir pajėgūs mokytis. Jeigu vaikas liko tinginys/nemotyvuotas, tai galbūt šalia priežasčių ieškojimo 'kodėl jis toks' ir karštligiško galvojimo 'kur mes suklydome', kažkas turėtų padėt jam pačiam susigaudyt ko jis nori iš gyvenimo.
Ar jūs iš esmės tikite, kad galima priversti nuversti tuos kalnus, jei žmoguje nėra jokios motyvacijos tai padaryti?

Manau, kad kiekvieno mūsų aplinkoje atsirastų talentingų žmonių, netgi daug pasiekusių žmonių, kurie mokykloje elementariai buvo 'nurašyti' kaip netikėliai, kaip žmonės iš kurių 'nežinia kas išeis'...ir kodėl visgi iš jų kažkas gavosi? O gal tiesiog jie atrado kažkokioje veikloje save? Kažkas visgi motyvavo juos tapti tuo, kuo tapo?

Mano nuomone, tiesiog jau tuomet, kai mūsų atžalos praveria mokyklos duris, mes žiūrim per savo lūkesčių prizmę į savo vaikus ir norime maksimumo nuo pirmos klasės...ir t.t., ir pan. Bet tai jau galbūt būtų ne į temą, čia galima labai išplėtot diskusiją. Vėlgi, mano asmenine nuomone, kartais tėvai savo vaikams daro 'meškos paslaugas'... ir kartais 'vaiko kontrolė' ne mažiau pavojinga nei tėvų abejingumas