Ar ruošiate pamokas kartu

Ne kiekvieno vaiko mama baigusi didelius mokslus ir moka susidoroti su iškilusiomis problemomis, ir ne kiekvineo mokinuko mokytoja sugeba arba stengiasi patarti pasimetusiai mamai kaip suprasti kodėl jos vaikui nesiseka. Būna atvejų kai tiesiog paprasčiausia ir tuo metu atrodo teisingiausia atsisėsti šalia verkiančio vaiko ir padėti jam paruošti pamokas, nes žinai jeigu vaikas eis į mokyklą neparuošęs pamokų jisai gal net neišdris praverti klasės durų iš baimės.

Taip, aš tikrai suprantu ką jūs norit pasakyti ir tikrai kiekvieni tėvai patys sprendžia kas jiems ir jų vaikui geriausia. Ir netgi negalėčiau išskirti vieno kurio varianto kaip geresnio (mokytis su tėvų kontrole ar be jos), nors aš jau senai užaugusi ir mačiusi įvairių pavyzdžių. Man atrodo viskas teisinga tol, kol vaikas suvokia savo pareigas ir atsakomybę, bei išsaugo savarankiškumo jausmą.

Ne į temą truputį, bet man labai patiko mokyklos padovanotos pasiekimų knygelės mūsų antrokėliams. Viename lape šalia stulpeliu išrašytų teiginių "aš turiu teisę.." yra lygiai tokio paties ilgumo stulpelis kuklių teiginių "mano pareiga....". Ir kai mokytoja kalbėjo per tėvų susirinkimą apie vaikų reakcijas po klasės valandėlės ir pasiekimų knygelės aptarimo, tai daugelį mūsų privertė susimąstyti.. Dauguma vaikų nustebo turintys kažkokias tai pareigas (tarp jų, pora pareiginių punktų, buvo nustebinta ir manoji mergina )

Realiai tas vaikutis, apie kurį rašote, verks ir rytoj... ir rytoj mama sės šalia jo ir ruoš pamokas. Teisingai jūs parašėt, kad tai yra paprasčiausia 'tuo momentu' išspręsti kilusį sunkumą.
Bet vėlgi aš asmeniškai spręsčiau tai kitaip. Ir galvočiau visiškai ne apie kažkokias namų užduotis - galutinį rezultatą, kurio reikia. Pirmas klausimas būtų - kodėl vaikas sėsdamasis ruošti pamokas verkia? Nesupranta namų darbų? O galbūt jis šiek tiek nepasitiki savimi ir bijo, kad jam pačiam nepavyks? Gal gąsdina, kad per daug namų užduočių? Gal jam nesigauna užduotys, nors jis jas bando atlikt? Ar jis tiesiog vietoje pamokų ruošimo nori žaisti savo įprastus žaidimus? Kas tą ašarą išspaudžia? Sutikime, kad visokių tų ašarų būna..Ir tik tada rinkčiausi kokiu būdu spręsti problemą, kad tai nebūtų momentinė pagalba tam kartui - atsisėdau šalia, paruošei pamokas ir šiandien ramu, o rytoj pažiūrėsim..
Ir tai nereiškia, kad tai ką aš daryčiau - geriausia, tiesiog supraskim, jog čia diskusija ir aš kalbu vien iš savo asmeninių pozicijų.

Kodel nepadeda? Padeda ir tevai, kai gali (tevai dirba, o seimoje yra ir daugiau vaiku, kuriems reikia skirti laiko), ir kai sugeba. Kalba eina apie paauglius, kurie mokosi ir fizikos, ir chemijos, ir uzsienio kalbu.

Vienas is tu, kuris liko "nemotyvuotas" - puikiai zinojo ko nori is gyvenimo. Ale tai nepadejo tiesiog pasimokyti tiek, kad nelikti 2-iesiems metams. Dabar kartoja tos pacios klases kursa (palikti antriems metams), paaugliskai svajonei issipildyti nelemta, motyvacija - ne tik kad 0, bet jau ir zemiau to.

Na nezinau, ne visi to maksimumo nori. Bet kai matai, kad moksluose tavo vaikas ritasi i bedugne, ta ritimasi vienok norisi sustabdyti. Kitas dalykas, juk ir murininkas ar elektrikas turetu moketi skaityti ir rasyti daug maz be klaidu.
As daug nesiplesiu, nes juk [/I]tai tik teorija . O galeciau labai daug apie tai parasyti, nes uz sunaus nugaros ruosiant pamokas stovejau 3 metus. Ir galiu pasakyti, kad nesuklydau taip darydama.
Dar is savo ir aplinkiniu patirties galiu pasakyti, kad yra vaiku, kurie tampa savarankiski moksluose, tik pravere mokyklos duris. O yra ir tokiu, kurie tokiais tampa ... 16 metu po ilgo ir sunkaus tevu darbo (kontroles, bendro pamoku ruosimo).
Papildyta:

Nu ir pasakytu tas vaikas, kad verkia, nes nenori ruosti pamoku. O nenori del to, kad jam neidomu. O neidomu todel, kad ... neidomu. Ir kad mokytis reikia - jis tai supranta, ir kad jei nesimokys, nebus gaisrininku - jis ta irgi supranta. Bet vis tiek nesimokys... nes jam neidomu.
Suprantat, problema nera tokia paprasta, kaip tevams, su tuo nesusidurusiems, atrodo. Kitas dalykas, tevai tai supranta, kad vaikui reikia mokytis. Nes viena diena jam teks paciam gyvenimui uzsidirbti. O uzsidirbti oi kaip nelengva... Ir kad mokslo saknys karcios, o vaisiai saldus - irgi zino. O zino is kur? Is savo paciu patirties. Nes jie jau praeje gyvenimo mokykla. Jie zino, kad galima rinktis kita profesija, jei suklydai pirma karta, galima keisti darba, jei esamas nepatinka, bet mokyklos atesto tu nepakeisi... O ka reiskia geras mokyklos atestatas? Tai ne galimybe dirbti inzinieriumi ar gydytoju. Tai galimybe rinktis, tai yra zmogus su geru atestatu yra laisvas pasirinkime, jis renkasi tokia specialybe ir tokia mokykla, kuri jam tuo metu arciausiai sirdies. Su prastu atestatu renkasi tai, kas lieka, deja.
O vaikai (pirmokai ar astuntokai) tokios patirties neturi.

Pireja, nelabai suprantu tų svetimų pavyzdžių: tėvai tiem dviem 'nemotyvuotiem' vaikam padeda, kontroliuoja, pamokas su vaiku kartu daro, o kaip suprantu naudos jokios? Tai neefektyvu kartu pamokas ruošti ir kontroliuoti ar jos padarytos?
Tiesiog kalbant svetimais pavyzdžiais, apie kažkieno vaikus kažin ar mes susikalbėsime, gal verčiau pereiti prie marškinių, kurie ant savo kūno. Tuo labiau, kad kaip suprantu, tai ne jūsų vaikai ir kaip jūs rašot - ne jūs su tom mokymosi problemom susiduriat?

Nesupykit, bet mes esam skirtingų pasaulių žmonės, tad suprasti vieną kitą nelabai ir išeis. Jums šitie žodžiai "Nu ir pasakytu tas vaikas, kad verkia, nes nenori ruosti pamoku. O nenori del to, kad jam neidomu. O neidomu todel, kad ... neidomu" tiesiog nieko nereiškia, nebent tik tai, kad reik dabar dvylikai mokslo metų atsisėst šalia, nori-nenori-reikia priversti mokytis, kad vaikas būtų pirmas eilėje prie universiteto.
Mokyklos atestatas - popieriaus lapas su vienokiais ar kitokiais pažymiais. Ir baisiausia man būtų, jei mano vaikas mokytųsi tik dėl jo.

Na ne svetimais Vienas is triju pateiktu pavyzdziu yra mano vaikas.
Kontrole veikia, mano seimos pavyzdys ta ir irode. Tik kontroliuoti vaika, su juo kartu mokytis (net knygas pagal programa skaityti kartu tenka) yra sudetinga dirbantiems tevams. Ir is geriausiu noru kiekviena diena neprikontroliuosi, nes yra darbas, darbinis stresas, nuovargis po darbo, namu ruosa ir pan. Kitas dalykas - as ispanu kalbos nesimokiau, o mano vaikui tai antroji uzsienio kalba. Aciu dievui, yra vyras, ta kalba ivaldes. Visu kitu dalyku prieziura yra mano valioje. Seimoje vienas vaikas, uz tat tiek daug laiko ir galime jam skirti.

Kodel jus taip manote? Man reiske ir reiskia. Ir i mokykla ejome pakaitomis su vaiko teciu, ir su mokytojais kalbejome, ir su specialiste, padedancia tokiems vaikams... Ir prie sienos rememe su klausimais "Gal mokykloje kas skriaudzia?". Vaikas be galo socialus, tik tas socialumas reiksdavosi ne tik draugysteje su kitais vaikais, bet ir sunybiu kretime (labai budavo lengva patraukti i savo puse iskresti kam sunybe, iseiti is mokyklos su kompanija pasivaikscioti po miesta).
Tik man atrode, kad jei paleisiu mokslu kontrole, atsiras spragos, kurias uzpildyti bus sunkiau ir sunkiau. Ir nepaleidau. Ir aciu dievui. Praejusiu metu paskutiniame trimestre prie gana zemo matematikos pazymio atsirado mokytojo pastaba "Turi gerus pagrindus, bet tingi dirbti". Tai reiskia, kad sunkiai susikoncentruoja, o sunkiai susikoncentruoja todel, kad neidomu. Tiek, kiek pavyksta susikoncentruoti - tik is dideliu valios pastangu.

Jus taip rasote todel, kad jusu vaikas dar gana mazas. Ka darytumete, jei matytumete, kad vaikui mokslai nerupi, o pazymiai tokie, kad gresia "antri metai"? Dirba tik tiek, kol jus su ja dirbate? Antrus metus specialistai nerekomenduoja pasilikti, nes labai retas vaikas padaro isvadas. Daznesnis atvejis - dar didesne demotyvacija, atsidurus tarp jaunesniu.
As galiu labai konkreciai "pasiaiskinti", kodel man ne tas pats, kokie trimestro pazymiai (iki atestato dar tolokai). Mano vaikas sportuojantis, anot specialistu - su itin dideliais gabumais tam tikroje sporto sakoje. Sie metai paskutiniai, renkantis savo kelia (lietuviskai atitiku 9-10 klase? Kai renkamasi - studijuoti pasirinkta specialybe ar testi mokslus vidurineje). Jam kelias jau nubreztas - sporto mokykla. Tik! Kad patekti i ta mokykla, reikia... "tvarkingu" pazymiu Vaikas apart sporto daugiau gyvenime nieko nemato (savo noru, cia jokios prievartos nera; man uztektu iki pilnos laimes, jei jis butu buhalteris, pvz. ). Net mes patys bandeme kitur kreipti jo demesi (visi suprantame, kad sporta daznai lydi traumos), neveikia niekas - jis darys tik taip ir ne kitaip. Kadangi tu sportu mokyklu yra kelios, jis bandys stoti i geriausia, nesvarbu, kad gali ir nepraeiti ir t.t. ir pan. Jis pats sau piesia gaires ir kelia tikslus. Ir as sau turbut neatleisciau, jei nepadeciau jam pasiekti tu tikslu. Jo pareiga rinktis, mano - jam padeti.
Kodel apie tai rasau. Todel, kad vienas is tu 3-ju mano nupasakotu pavyzdziu liko 2-iems metams. Geriausias mano vaiko draugas, su kuriuo turejo kartu rinktis studijas. Vien del to, kad ji paliko antriems metams, to padaryti jis nebegales. Tai nereiskia, kad jis netaps profesionaliu sportininku - jis gales tai padaryti kitu budu. Bet pasirinko ne pati lengviausia kelia, kuriam valios kazin ar uzteks. Mano vaika tas pavyzdys labai sukrete. Ir manau, kad butent tai ji priverte i visa ta reikala, kuri mes jam 4 m. kaleme i galva, paziureti kitaip. Dabar pats namu darbu ruosoje iniciatyvos nerodo, bet jei surasau ant lapo - padaro. Beje, su namu ruosa, kambariu tvarkymusi ir pan. jokiu bedu nera. As neivardinciau tai kaip savarankiskumo trukumu. Bet ir kas tai yra, negaleciau pasakyti. Tiesiog gal nenoras mokytis. O gal smegenu motorikos kitaip issivyste, jei jam nubegti 8 km (is kuriu 2 paskutinius greiciau, nei pirmuosius 2) yra lengviau, nei 15 min grozines literaturos paskaitymas (idomios, nes pati skaitau, tai zinau).
Nezinau, kur suo pakastas, tik labai suprantu tuos tevus, kurie kontroliuoja ir nenuleidzia ranku. Bet as tikrai pries bet kokia prievarta ir max pazymius.

P.S. Dar del pazymiu. Visko ir dabar buna, bet didzioji dalis pazymiu yra "vidutiniski"; man to tikrai tikrai uztektu ir tuo as labai dziaugiuosi... Bet jam... nebeuztenka Nezinau, ar tai "pergales" skonis, ar cia tie issikelti tikslai taip traukia, bet pries rudens atostogas, gaves prasta ispanu k. pazymi, paresike: "Mokysiuos ispanu per atostogas; "varysiu" kaip nesveikas" As norejau isignybti, maniau sapnuoju. Aisku, atostogos prasidejo, ispanu dar nesimoke Bet va eisiu paruosiu uzduotis rytojui, ka ismokt ir ka padaryt. Ir rytoj bus padaryta

Bet Pirėja, jūs gi pati rašėt, kad tiems kitiems dviems vaikams tėvai irgi neabejingi, pagal išgales kontroliuoja ir padeda, tai kodėl vienus vaikus kontrolė veikia, o kitų ne? Gal ta kontrolė nėra jau toks absoliutus, visiems pritaikomas gėris?

Atsiprašau, tiesiog iš parašymo 'tono', gal pasirinktų žodžių taip pasirodė, tarsi nieko nereikštų vaiko žodžiai, jog jam mokytis neįdomu. Bet jūs parašėt, kad suklydau taip nuspręsdama, tad jūsų tikrai atsiprašau

Jeigu atvirai - priklausomai nuo to, kodėl tiems antriems metams vaikas gali likti. Jeigu 'nesutvertas mokslui', jeigu neįdomu, jeigu nėra atitinkamų protinių gebėjimų, nėra motyvacijos siekti mokslo, tai kalbėčiausi apie 'žemiškesnius' dalykus - amato įgijimą (profesinėje mokykloje ar pan.). Dažnai įgijus amatą/kokią praktinę profesiją (nenorėdama nieko įžeisti jau jų konkrečiai nerašysiu, nes atrodys, kad menkinu..o to tikrai nėra), atsistojus ant savų kojų gyvent savarankišką gyvenimą ir dirbant, atsiranda kitoks požiūris į gyvenimą, kyla aukštesnių tikslų ir tam tikra motyvacija mokytis (dėl didesnių pasiekimų, geresnių galimybių užsidirbti ir pan.). Kaip ir sakiau, aš jau savo mokslus baigiau, tad antrąkart juos baigti už vaiką nesirengiu, tad aš nebūčiau iš tų, kuri verstų vaiką mokytis, jei jam pačiam to nereikia. Man nesvarbu per kiek metų, kokiais būdais (su diplomu, be jo), bet svarbu, kad vaikas atrastų save, savo mylimą veiklą. Neprieštaraučiau, net jeigu turėdamas visas galimybes studijuoti 'aukštojoje', puikius pažymius ir pan. vaikas tiesiog pasirinktų širdžiai mielą amatą.
Kitąvertus dėl to mokymosi antrąkart toje pačioje klasėje: jeigu matyčiau labai dideles vaiko pastangas 'kapstytis', bet tiesiog labai prasti pažymiai būtų dėl to, kad nesiseka net ir daug dirbant, tai visokeriopai padėčiau mokytis (kiek pajėgčiau padėčiau pati, kiek nepajėgčiau - samdyčiau korepetitorius ir pan.).

Tik nesupykit, bet man iš visų jūsų žinučių atrodo, kad pakeisti požiūrį į mokslą jį privertė ne jūsų kelių metų darbas su juo ir jūsų kontrolė, o draugo pavyzdys ir jo paties išsikelti tikslai Tuos kelis metus jūs jį tiesiog 'tempėt' aukščiau, bet kol jis pats nebūtų supratęs ką jam reiškia mokslas, tol jūs tai būtumėt dariusi sėkmingai ir toliau.

Ir pasikartosiu, kalbėdama apie tėvų kontrolę ir pamokų ruošimą kartu, tai aš kalbu ne apie nesėkmes moksle, kai vaikui tikrai reikia padėti, nes jis stengiasi, bet kažkas jam nesuprantama, sunku ir pan. Aš kalbu apie tuos atvejus, kai kontroliuojama vardan kontrolės. Tiesiog prasideda mokslas ir tėvai užsikrauna absoliučiai visą atsakomybės naštą dėl mokymosi rezultatų vien ant savo pečių. Kur tokiu atveju mokinys? Kodėl jam nesvarbu?

Paskaicius diskusija pasidare idomu. Kaip ilgai jus ketinate ruosti pamokas kartu su vaikais?

Be abejo, kontrole nera panaceja. As pati su mokslais jokio vargo neturejau, niekas manes nekontroliavo. Bet kaip ir jus su savo dukra padarete - karta buvo pasakyta, ir daugiau klausimu nekilo. Man nebuvo paprasta suprasti ir priimti fakta, kad ne su visais vaikais uztenka pakalbeti. Kad ir kaip butu liudna. Siaip mes su sunumi esame labai artimi. Ir jau kaip rasiau, kitose gyvenimo srityse su juo jokiu problemu nera, tikrai, kartais net labai maloniai nustebina ir is kitu tevu komplimentu isgirstu
As nuosirdziai galiu pasakyti, kad pati nesitikejau, kad gali buti ir taip. Ir musu atveju bausmes (jokiu budu ne fizines, as pries jas) dave atvirkstini poveiki (kuo dazniau bausdavom, tuo daugiau meluodavo, tuo dazniau nesilaikydavo duoto zodzio).
Bet musu atveju tikrai vertejo kontroliuoti ir stebeti situacija. Nors (nuosirdziai) n+1 k. norejosi nusispjauti ir palikti viska likimo valiai.

Necituosiu kitu sakiniu (labai neturiu laiko ), tik parasysiu "atsakymus". As irgi galvojau apie "negabumus" mokslui. Bet kai tu matai, kad rezultatai - arba maksimumas, arba minimumas, reiskias, sugebejimas mokytis yra. Yra vienas dalykas, kurio nekontroliuoju - geografija. Jis ne tik atsako i uzduoties klausima, bet dar ir savo nuomone pateikia ar analize. Problema su istorija, o pas mus geografija ir istorija - vienas dalykas, vadinasi, vienas trimestrinis pazymis. Nu tai taip ir buna - uz geografija labai auksti pazymiai, uz istorija - vos ne nuliai. Tas pats su anglu - sneka geriausiai mokykloje (mes namie angliskai snekame), bet kai reikia parasyti 3 veiksmazodziu formas, tai paraso taip kaip girdi.

As jokiu budu nesu pries proftechnines. Bet jis savo ateiti sieja su sportu, jis labai gabus savo pasirinktai sporto sakai. Cia ne jokie mamos ditirambai sunui, cia specialistu komentarai. As pati realiai suvokiu situacija ir zinau kaip buna, man butu priimtiniau, jei jis pasirinktu paprasta specialybe. Bet kiekviena mama nori matyti savo vaika laiminga, ir jei jo siekiamybe - tapti profesionaliu sportininku, mano pareiga pagal galimybes jam padeti. Reiketu daug rasyti, kodel jam reikia testi mokslus paprastoje mokykloje, jei toliau sportuos (svietimo sistemos plonybes, bet nemanau, kad jos butu kam idomios).


Vat sita pacituosiu Dievas mato ir girdi - 100k. keliau klausima, garsiai Kodel as turiu antra karta eiti mokykla? . Cia taip budavo, kai kantrybe trukdavo. Ir kai vyrui vakare pasiguosdavau, kad As daugiau nebegaliu taip, jis man pasakydavo Juk cia tavo vaikas... . Nu ir ka, susirenki kantrybes trupinius, ir vel verti knyga, vel skaitai, vel aiskini.


As visa laika pabrezdavau - pastangos pastangos pastangos. Man nesvarbu rezultatas, man reikia pastangu, nes butent jos parodo vaiko brandos lygi. As noriu uzauginti atsakinga uz savo veiksmus ir pasirinkimus zmogu. Mano pareiga - eiti i darba, jo - mokytis. Tas jis labai sunkiai prieme ir suprato.


Jus labai teisi, tikrai taip ir buvo. Dar viena dalyka patikslinsiu... Kai jis budavo baudziamas namu ukio darbais, TV ar kompiuterio nenaudojimu, jis tai priimdavo labai ramiai, suprasdavo, kad tai bausme uz pareigu neatlikima (mes visuomet pabrezdavome, kad eiti i mokykla - jo pareiga). Kai man trukdavo kantrybe (nu ir pas mane ji ne beribe), ir as uzrikdavau Daugiau jokio sporto!, prasidedavo asaros. Vienintelis dalykas, kuris priversdavo ji pravirkti ar aplamai sureaguoti. Ir tai vienintelis dalykas, su kuriuo as negalejau "zaisti", jei norejau tureti psichiskai sveika vaika.

As seimoje turiu dar kitoki pavyzdi, irgi labai idomu. Bet tiek to, uzteks mano rasliavos.


Tiek, kiek reikes. Tai mano vaikas, reiskias, ir mano pareiga ji uzauginti ir bent jau minimaliai ismokslinti. Mano pareiga idiegti jam i galva, kad mokslas - jo pareiga, ne pazymiai svarbus, o pastangos. As gyvenu FR, ir seimos su mazom pajamom cia gauna finansine pagalba pasiruosti mokslo metams. Ir FR prezidentas nurode nutraukti finansine pagalba toms seimoms, kuriose vaikai praleidineja pamokas (yra nustatytas tam tikras pamoku skaicius; pas mus ta problema jau buvo prasidejusi). Reiskias, ne as viena suvokiu, kad vaiko poziuris i moksla ir pareigas yra seimos reikalas ir seimos atsakomybe. As ja prisiimu ir as ja sprendziu pagal savo supratimo laipsni. Pavydziu, jei jums netenka to daryti. Bet ne visi vaikai vienodi (ir aciu dievui).

Sunkiai suprantma prie ko cia ugdymas ir padejimas ruosiant pamokas? Man tai tapatu su tvirkinimu t.y. per dideliu globejiskumu (atsiprasau, bet tai mano nuomone, nes tvirkinti galima ir per didele meile). Manyciau, tevai privalo vaikus mokinti savarankiskumo, t.y. savarankisko mastymo, pareigingumo, sugebejima nesti atsakomybe uz savo veiksmus, kad nebutu infantilus. Ir ne ka svarbu, kad vaikas nebijotu daryti klaidas, nes kas nedirba tas neklysta.

Man nesuvokiama, kaip galima isugdyti laisva (nekalbu apie palaiduma), mastanti zmogu, kai jis yra kontorliuojamas.

Kame yra logika "kontrole - savarankiskumas - pareigingumas". Logiskai mastant kontrole nesudaro prielaidu zmogui tapti savarnkisku, nes prarastas tai itakojantis savarankiskumo atsiradimo faktorius, o ir pareigingu negali buti, nes esi kontroliuojamas.

Ar vaikas savarankiskas tik tada, kai pats sugeba paruosti pamokas? O jei jis savarankiskas visuose kituose dalykuose, isskyrus mokslus?

Mes ne tik kontroliuojame, mes aiskiname ir kalbame, ir pavyzdzius rodome ir t.t. ir pan. Pazanga yra. Jei anskciau mes patys turedavome susizinoti, kada baigiasi mokiniu atostogos, tai dabar jis pats pranesa. Tarkime, siais metais mokslu metu pradzioje buvo paskelbta viena data del rudens atostogu, spalio menesi ji buvo pakeista - i mokykla jis tures grizti ne ketvirtadieni, o treciadieni. Ne gana to, treciadieni bus ne treciadienio pamokos, o penktadienio. Jis pats issiaiskino ir namie "paskelbe. Gal sunku suvokti, bet mums tai pasiekimas, nes praeitais metais turejome dideliu problemu del nedarbo pamokose, pamoku praleidinejimo ir melavimo, trukdymo dirbti klaseje.
Vadinasi, vertejo dirbti, ar ne? Ir tos kontroles jau reikia maziau

Man is viso nera logikos "kontrole - savarankiskumas - pareigingumas". Matote, mes net kas yra logika suprantame skirtingai. Man vel norisi grizti prie klausimo - jei vaikas savarankiskas kitose gyvenimo srityse, bet ne moksluose, ar jis yra nesavarankiskas is esmes? Kontrole padeda palaikyti bent minimalius pasiekimus moksle (siais mokslo metais jam teks laikyti egzaminus, pagal kuriu rezultatus spresis jo teoliesnie sportine karjera). Jei as nebuciau tuos metus su juo dirbusi, jis su matematika siais metais elementariai nesusitvarkytu Dabar bent jau pagrindus turi.
Kodel kontroliuojame (gal netiesiogiai), su kokiais vaikais vaikas bendrauja, kur leidzia laisvalaiki, kodel reikalaujame paskambinti uztrukus, arba grizti namo numatyta valanda? Juk tai neukdo savarankiskumo...

As manau, kad tevu poziuris priklauso nuo patirties. Jei vaikas iriaisi per mokslus be kontroles - tevams atrodo, kad kontrole trukdo vaiko savarankiskam ugdymuisi. Yra vaiku, kurie "persivercia" (bet tai itin retas atvejis, ir mokyklos pedagogai mums ta patvirtino). Yra daugiau tokiu, kuri pradeda nesimokymu ("neidomu"), tesia pamoku praleidinejimu, melavimu, isejimu i mokykla ir neatejimu jon, galiausia susirandami bendraminciai, ir t.t. ir pan.

Beje, pradinese klasese jis mokesi gana gerai, kartais ir labai gerai. Tik po to ikrito i duobe. Galbut tai ivyko todel, kad pakeiteme sali. Nors isoriskai jokiu streso ar nepasitenkinimo pozymiu nebuvo.

Beje, mes pazistame dar viena seima, kuri lygiai taip pat uzsieme vaiko mokslu kontrole. Rezultatai pasimate mazdaug apie 16-iuosius vaiko metus Dabar jau ir pats mokosi, ir iniciatyva rodo. Tevai tik isikisa tada, kai mato, jog vaikui reikia vienos ar kitos papildomos pamokos.

Šiandien prisiminiau ir vėl su malonumu skaičiau keletą esė ir prisiminiau vieną, kuri manau, tiktų ir šiai temai Gal dėl to, kad toks požiūris artimas man pačiai

Kas netingėsit, tai perskaitykit ją visą: http://www.mindgasmic.com/ese67.htm

Aš noriu pacituoti tik tiek:
"daugybėje Lietuvos šeimų vyrauja paslėptas, subtilus smurtas ir prievarta:
<...>
* Tėvai daugeliu atveju turi vos ne dievų vaidmenį: būtent jie gali nuspręsti, ko ir kaip turi mokytis jų vaikai, ką ir kaip jie turi žinoti, ir netgi kaip jie turėtų mąstyti. Akivaizdu, kad tai tėvų prerogatyva, bet ar tėvai yra pakankamai kvalifikuoti tai spręsti?

Skamba kaip radikalūs kliedesiai? Negi leisime vaikams viską, ir tiesiog pasyviai stebėsime, kaip jie daro, ką tik nori daryti, kad užaugintume asmenybes? Ne. Gordono modelis nėra „leidžiu vaikams daryti viską“ modelis. Tai atsakingos ir efektyvios komunikacijos šeimoje modelis, panašios demokratiškos ugdymo sistemos jau seniai taikomos ne tik šeimose.

Ir mums reikia jų mokytis.

Mokyklose- irgi.
<...>
Štai siaubo scenarijus tautiniam švietimo specialistui: įsivaizduokime mokyklą, kurioje mokiniai, jei nenori, gali neiti į pamokas, o tiesiog žaisti ar visą dieną drybsoti pievelėje su draugais. Mokyklą, kurioje mokytojai- jei jų pamokos nėra įdomios ar pakankamai svarbios, net mokinių nuomone- tiesiog nesulauks mokinių. Mokyklą, kurioje pažymiai visiškai nesvarbūs- mokiniai gali rinktis, ar jiems laikyti egzaminus, ar ne, ir netgi- visiška erezija- patys vertinti savo žinias. Mokyklą, kurioje viską sprendžia patys mokiniai, kartu su mokytojais, ir kiekvienas mokinys mokyklos susirinkime turi vienodo svorio balsą- kaip ir mokytojai, kurių, akivaizdu, yra mažiau, nei mokinių.

Utopija. Taip nebūna, ar ne? Ko čia vaikai galėtų išmokti?

To, ko labiausiai reikia gyvenime. Mąstymo ir bendravimo įgūdžių. Laisvės ir atsakomybės.
Šiai mokyklai- bene progresyviausiai Didžiosios Britanijos mokyklai- jau 87 metai, bet ji vis dar „lenkia laiką“- toks ir yra Summerhill mokyklos moto – „Still Ahead Of It‘s Time“. Summerhill‘ą įkūrė gerokai laiką pralenkęs- tik įsivaizduokime tokią mokyklą 1921 m.- progresyvus škotas, švietėjas ir maištininkas, Aleksandras Neill‘as, manęs, kad „Vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą- ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.
Drąsi idėja. Mokykla, kurioje praktiškai niekas nėra draudžiama, ir kurioje visi kartu demokratiškai nusprendžia, kaip bus veikiama šiandien, rytoj ir kitais metais. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui „faktų ir žinių“ maišai. Kaip? Būtent taip, kaip ir aprašyta: kiekvienas mokinys pats renkasi, ką nori mokytis, kaip nori mokytis, ir net pats save vertina. Nė vienas mokinys negali būti baramas, žeminamas ar baudžiamas, netoleruotiną elgesį vertina patys bendramoksliai, kaip kokiame „realybės šou“ blogiausiu atveju „išbalsuodami“ neklaužadą iš mokyklos. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad...jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvoktos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis, nei „pagrindinis“- mokiniai gali mokytis, pavyzdžiui, italų kalbos, intensyviai susirašinėdami el. paštu ir bendraudami su italais bendraamžiais per „Skype“.
<...>
Neramu?

Vietiniai švietimo komisarai sapnuos šį tekstą. Ofsted, Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras, oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija, dar 1999 m. norėjusi apskritai uždaryti Summerhill‘ą, po 2007 m. Summerhill‘o mokyklos inspekcijos ataskaitoje, kuri dabar prieš mane, rašo:

„ Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Sommerhill‘e) yra puikus /.../Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. /.../ Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Nors ataskaita rašyta itin biurokratiškai, man ji skamba kaip vieninga liaupsė, vos ne odė Summerhill‘ui. Neįprasta tai girdėti iš tokios griežtos institucijos.

Prikalsiu skeptikus prie sienos: Johnathan Reider, prestižinio, jei ką, Stanfordo universiteto priėmimo skyriaus darbuotojas, kalbėdamas apie namuose lavintus ar Sommerhillą baigusius stojančiuosius: „Išskirtinis faktorius čia- intelekto gyvybingumas. Šie vaikai jį turi, ir visa, ką jie daro, tai patvirtina“.

/esė autorius - Vidas Jankauskas/

Aišku, švietimo sistemos perdien neišsprogdinsi ir daug ko nepakeisime, bet vieną ką galiu pakeisti augindama savo vaiką šeimoje, tai įdiegti jam atsakomybę (išsaugant kūrybingumą ir laisvę savo gyvenimą tvarkytis pačiam) nuo jaunų dienų

Na mano sunus pirmokas, tai pamokas darom kartu, ta prasme tas kartu darymas yra, tai as paziuriu ka reikia padaryt jam , kas uzduota ir jis atsiseda ir pats paruosia, uz ji nieko nedarau, nes ir pats gan gabus yra, bet va jei nepaziuriu tai ir neparuos. istikro tai yra musu pagrindine problema, nes jei neidesiu piestuku jis neisides, jei neidesiu knygos jis neisides, jei nepatikrinsiu kuprines tai ir kita diena eis su tokia pat netvarkyta, ismetytais parkeriais, neruostom pamokom.Ir jei atvirai, nezinau kas blogiau, kad ar kad vaikas geriau eitu nieko nesusidejes ir neparuoses pamoku, ar kad gal ir toliau jam viska vos ne grynai paduot? Pirmas vaikas is tryju eina i mokykla tai patirties nulis tame klasuime, o blogiausia, kad ir mokykloje mokytoja skundzias, kad jei ji nenuses jo dailes lagamino tai jsi pats ir nenusines i vieta, jei atejus nepasakys , kad pasikeltu parkerio tai ir nepasiges. Bet va pabandziau paekspermentuot,savaite laiko buvau isvykus ir gryzo mociute ir ta savaite ji priziurejo, tai gryzus radau begale pastabu, kad tai knygu, tai parkeriu neturys, tai pamokos nepadarytos ir pan. Ir kai vel daviau ta stumi jam, net pats paskui visiem gyresi , kad va mama gryzo ir vel viskas sekas.Nezinau, ar gerai ar blogai darau? Ir ka reiketu daryt? Nejau taip ir reikes pastoviai? nes bijau kad neipratinciau jo taip , nes paskui ir lauks kol mama atejus knygas isims pades po nosim, kol mama suziures ar parkeriai raso, ar knygos sudetos???