Ačiū visom už informaciją
Pasistengsiu nueiti artimiausiu laiku - nusimato už poros savaičių, tada, tikiuosi, mano nerimas išsisklaidys galų gale ir arba pasitvirtins mano spėjimai, arba ne.
Na, nesu aš tokia skysta, kaip galėjo pasirodyti! Man šiais metais pirmą sykį tokia savijauta, kuri... užsitęsė. Dėl to ir sunerimau. Nepanikuoju ir nesureikšminu. Psichologinių bėdų turiu tiek pat kaip ir kiekvienas suaugęs dirbantis žmogus. Pozityvaus požiūrio į gyvenimą daug kas galėtų tik pavydėt. Tačiau tai nereiškia, kad turiu kasdien būti euforijos ar dar kokioj nenatūralioj būsenoj. Nuotaikų svyravimas yra kaip ir natūralus dalykas, kaip suprantu. Perdėtai negalvoju ir dieną naktį nedūsauju. Tiesiog pasidalinau keliančiomis nerimą mintimis. Na, visiems pasitaiko būti neteisingai suprastiems. Vadinasi, neaiškiai perteikiau mintį.
Su medikais esu bendravusi nemažai. Jų yra visokių - žmonės įvairialypiai, nenuostabu. Tačiau kai kuriais atvejais užtektų perspėjimo ir švelnesnio tono. Juk atėjusi į darbą nerėkiu ant mokinių ir nesityčioju iš jų. Todėl tikiuosi ir kitose įstaigose sulaukti normalaus žmogiško požiūrio ir profesionalios konsultacijos.
Atvirai - esu nusivylusi tomis konsultacijomis. Todėl nutariau pati pasilyginti tyrimus - turiu slapta išsirašiusi iš kortelės KMUK, kol kažkada laukiau prie gydytojo kabineto, visus ankstesnių tyrimų rezultatus, todėl pagal internete rastas normas bus pakankamai paprasta. Juolab, kad parašyta net kokias normų ribas kiekviena gydymo ir tyrimų įstaiga turi nusistačiusi.
Gerbiamosios, tikriausiai atrodo, kad nuvažiavau pas kaimo daktarėlį, jis mane pakonsultavo, pagąsdino ir aš čia va žiopla bobelė rašinėju iš neturėjimo ką veikti. Lankiausi ir Vilniuje, ir Kaune pas gydytojus, tačiau negavau atsakymo. Buvau ir onkologiškai tikrintis, nors nieko onkologiniame nepamečiau - gydytojas nesiklausė ir įvarė streso su savo nesąmonėm. Teko už vienus kraujo tyrimus mokėt virš 600 lt, už kitus vos 200 lt, atskirai už hormonus po 150 esu susimokėjusi ne sykį. Taip pat daug kartų nemokamai tyrė.
Trijų miestų įvairias gydymo įstaigas išmaišiau. Nieko konkretaus nepasakė. Tai kodėl tada dėl nekonkrečios diagnozės (čia tas pats kaip matematikoj žiūrėt į trikampį ir sakyt: "gal lygiašonis trikampis, o gal čia vis tik stačiakampis?") turėčiau toliau gerti konkrečius vaistus? Toliau varstyti gydymo įstaigų duris? Vardan ko? Kad mane toliau gąsdintų, pliurptų kažką? Nei man mirtina liga, nei man dar kas. Aš jau išgirdau apie nevaisingumą. Daugiau nenoriu girdėti tokių dalykų. Tegu džiugina kitus pacientus. Jei gydytojai išdrįso pasakyt, kad man parašė diagnozę, kuri yra tik artimiausia tyrimams, bet jie nėra tikri dėl jos, tai ką pacientas gali galvot? 7 mėn. intensyviai lankiausi gydymo įstaigose.
Man neramu, kiek pasikeitusi bus hormonų norma, kokie bus tyrimų atsakymai. Ir čia nereikėtų įžvelgti jokių fobijų ar perdėtų reakcijų. Neramu dėl to, kad vis labiau ir labiau jaučiuosi pavargusi, nors krūvis irgi šiais metais žymiai didesnis. O gal tiesiog sau keliu per didelius reikalavimus.
Džiaugiuosi, jei išeina žiūrėt itin pozityviai į gydytojus. Man pavyksta šiuo klausimu tik griežtai skeptiškai ir neramiai žvelgti. Tai vienintelis klausimas, kuris man nekelia džiaugsmo ir į kurį man neišeina nusispjaut 100 proc.
aš irgi kartais netikiu tavim savim kažkuo anapus čia kur paukščių girgždančios giesmės negimsta anksti ryte aš žinau kad nebebus kaip buvę niekada bet savęs pasmaugt tyla daugiau nebegaliu gal kai pasikars paskutinė ašara tik tada išdrįsiu pasakyt sau aš laisva.
Pati mokykloj dirbu, lygiai taip pat patiriu daug streso ir pan...bet stengiuosi nepasiduot 
MB vis kartoja - svarbiausia POŽIŪRIS 
Man širdėlė žioplinėja kai kalio trūkumas.
o seip visos ligos nuo nervu.... 
