antuke, sveikinimai nuosirdziu nuosirdziausi
caramele, tyliai tyliai
Kiek daug graziu zinuciu, net sirdis apsalo skaitant
antuke, sveikinimai nuosirdziu nuosirdziausi
caramele, tyliai tyliai
antuke, sveikinimai nuosirdziu nuosirdziausi
caramele, tyliai tyliai
Sveikos, visos Angelėlių mamos,
siandien apsisprendziau prisijungti prie Jusu ir as. Vis paskaitinedavau, bet jegu paciai rasyti nebuvo. Atsiverciu siandien rasyt, o cia sveikinimai gimimo proga... Sveikinu ir as.
Jei viskas butu buve kitaip, galbut ir musu seimoje siandiena butu buvusi stebuklinga svente... Gimdyti turejau vasario 5 ar 6 d. Bet... siandien skaiciuoju, kad jau trys menesiai, kaip pagimdem musu dukryte ir palaidojom...Kaip kazkuri jau raset, neiseina neskaiciuoti. Is pradziu savaites, db jau menesius... Tai buvo mano antras nestumas. Planuotas, bet ivykes anksciau, nei tikejomes - "isdure" mus. Taip ir juokaudavau,kad musu vaikai patys pasirenka, kada jiems ateiti. Bet kad dukryte pati pasirinks ir isejima, neisivaizdavom. Nestumas buvo sunkus - pirmus keturis menesius pykino, turejau nugaros bedeliu, atsirado nenormaliai didele sloga. Pries pat nelaime issiaiskinau, kad alergija namu dulkems. Nepaisant to, labai laukem musu leliuko. Vyras buvo garantuotas, kad cia bus mergyte, nes nestumas buvo kitoks, nei su sunum. Ir suneliui pasakojom, kad auga pas mamyte leliukas, vakarais karu melsdavomes angelui sargui uz mus visus - Mykoliuka, mamyte, teveli ir leliuka. Sestam menesi susirusiavau isaugtus drabuzelius, nusipirkom nauja kedute i masina... Ruosemes, laukem... Kai pradejo spardytis, dziaugemes abu su vyru, nes spurdedavo daznai ir stipriai. Ne taip kaip sunus, kur tik vakare atsigulus baksteledavo "labanakt" ir viskas. Gal tai mane ir apgavo 26 savaite, kad pasigedus judesiu ne is karto lekiau pas gydytoja. Kai sunerimau, rajono ligonines gydytoja bande judinti ir zadint "mieganti" vaikeli... Bet kazkaip labai skaudziai... Nusiunte i Kauno klinikas, ten tipo aparatura geresne...nulekem abu nustere... pakeliui dar Rozini sukalbejom - taip lyk ramiau pasidare. Bet kliniku gydytoja vos paziurejus i ekrana iskart pasake, kad vandenu mazai ir "vaisius mires jau ne pirma diena"... Su klyksmu suplyso visas musu gyvenimas, atrode, kad tai, ka sako kazkokia didele klaida. Juk jokiu skausmu, jokiu tepliojimu nebuvo.... Tiesiog ji tyliai tyliai numire manyje... Ir kai per Velines buvom kapinese, as savyje jau turejau nebegyva leliuka. Kiek atsitokeje pradejom klausinet, kaip cia taip galejo buti ir pan. Atsake, kad reikia pagimdyti, kad po apziuros bus gal aiskiau. Pirmagimi isoperavo, dare cezari o dabar patarinejo gimdyti - kudikis mazas, 700g, greiciau organizmas po visko atsistatys. Gimdem kita diena, kai suveike skatinamieji. Po 6 val saremiu ir epiduro viskas baigesi lapkricio 3d, apie 18 val. Apie medikus klinikose tai patyliu.... Kadangi su pirmu buvo cezaris, tai nemokejau nei prakvepuoti saremiu, nei stumti. Su vyru orientavomes is draugu pasakojimu, juokinga, bet ir is matytu filmu nuotrupu ir tu keliu syksciu personalo patarimu. Bet baisiausia buvo, kai vos pagimdzius vyras man neleido ziureti, maldavo, kad to nedaryciau, o akusere apziurinedama komentavo, kokios mazos grazios rankytes, kokie mazuciai pirstukai, kaip viskas graziai atrodo... Tik kazkoks mazgas yra ant virksteles. Is karto paklause vardo ir pradejo tvarkyti laidojimo procedura... Guliu visa kruvina, o ji aiskina, kokio reikia karstelio, vystyklu ir pan.... Turbut per tuos rupescius pamirso apziureti, kaip ten po gimdymo viskas atrodo, nes nesustojo kraujuoti ir nakti teko siuti plysimus gimdos kaklelyje. Turejo duoti narkoze, nes anot tos pacios iskviestos akuseres kazkaip labai jau istempus buvau niekaip nejo apziureti... dar para likom ligonineje. Su vyru parasem musu Elenytei laiska, vyras nupiese nuostabiai grazu angela ir viska perdavem ideti i karsteli, kad nors taip visada butume salia... O lapkricio 5d, kai iskrito pirmasis sniegas ir visi keliai buvo apledeje, vaziavom laidot musu mergytes. Kapines pasipuose baltai, ja sutikdamos. Laidojom mano seimos kapinese, pas senelius... Tos, kurios ejot paskui maza balta karsteli, zinot kiekvieno zingsnio svori ir sunkuma... O as jos buvau taip ir nemaciusi. Prie kliniku aiksteleje ne vieta tam, paskui pakeliui kur sustoti irgi buvo del slidumo beveik neimanoma. Nusprendziau, kad kapinese atsisveikinsiu. Bet buvo toks saltas vejas ir sniegas, kad pagailo man ja saldyti atidaryta... Vyro sesuo buvo nufotografavusi pries uzdengiant morge. Tai prie duobes tik paemiau is vyru ranku ir pasupavau savo mazyte, taip atsisveikindama. Tik kai suformavo kapeli, sirdi pervere suvokimas, kad as jos net nepabuciavau. Tas pats skausmas vis nusmelkia ir dabar... Bet dar laiske buvau parasiusi, kad kiekvienasyk, kai buciuosiu jos broliuka, buciuosiu ir ja...
Grizom namo... Cia lauke musu dvimetis sunus - piktas ir pasiilges. Isvaziuodami jam visada pasakydavom kur ir kad netrukus grisim. O sikart dingom ir tiek, liko su mociute. Jam paaiskinom, kad leliukas iskeliavo toli, pas mus nebeatkeliaus. Tik dabar, pamazu pradedam vakarais vel kartu melstis, kad angelas sargas saugotu mus visus. Nes vos pabandem netrukus po grizimo, jis net spiegdavo... Tuo labiau, kad po poros savaiciu vel atsiduriau ligoninej. Prasidejo sirdies plakimo priepuoliai, pulsas iki 204 budavo. Nuejau pasiimti vaiko is darzelio ir nualpau. Vel ligonine. Sikart reanimacija, Klinikos. Pasirodo, turejau sirdies yda. Tuoj pat procedura - abliacija, per kirksnio kraujagysle ikiso ten kazkoki elektroda ir uzdegino su ekeltra. Tai labai "nuleido" ant zemes, supratau, kaip turiu rupintis savimi jau vien del sunaus. Ir del Vyro. Esu dekinga Savo Zmogui uz tai, kad viska istverem drauge.
Pries pora savaiciu suzinojom atsakymus is kliniku. Viskas buvo gerai, mergyte sveika, bet atsitiko, kas atsitiko greiciausiai del tos uzsimazgiusios virksteles.... Kartais taip atsitinka ir tiek..... Net jei butum eanksciau kreipesi, po cezario labai nedidelis procentas tokio amziaus vaikiuku isgyvena, o jei isgyvena tipo buna su didelem negaliom... cia mums taip paaiskino...
O dabar bandom gyventi toliau. Kartais visai neblogai buna, bet kitasyk uztenka tik kokios nuotraukos ar reklamos, kad vel "uzlusciau"... sia savaite turejau as gimdyt, o po menesio mano gera drauge... sunku man su ja bendraut dabar... Kita drauge turi 5 men leliuka - vis neturiu jegu juos aplankyti, telefonu pasikalbam ir viskas... Kartu laukemes, juokavom ir laukem musu stebukleliu... Dabar meldziuosi uz jas ir tikiuosi, netrukus galesim bendrauti. Bet zinau, kad visa gyvenima matydama ju vaikus matysiu ir musu Elenyte... kokia ji galejo buti...
siandien apsisprendziau prisijungti prie Jusu ir as. Vis paskaitinedavau, bet jegu paciai rasyti nebuvo. Atsiverciu siandien rasyt, o cia sveikinimai gimimo proga... Sveikinu ir as.
Jei viskas butu buve kitaip, galbut ir musu seimoje siandiena butu buvusi stebuklinga svente... Gimdyti turejau vasario 5 ar 6 d. Bet... siandien skaiciuoju, kad jau trys menesiai, kaip pagimdem musu dukryte ir palaidojom...Kaip kazkuri jau raset, neiseina neskaiciuoti. Is pradziu savaites, db jau menesius... Tai buvo mano antras nestumas. Planuotas, bet ivykes anksciau, nei tikejomes - "isdure" mus. Taip ir juokaudavau,kad musu vaikai patys pasirenka, kada jiems ateiti. Bet kad dukryte pati pasirinks ir isejima, neisivaizdavom. Nestumas buvo sunkus - pirmus keturis menesius pykino, turejau nugaros bedeliu, atsirado nenormaliai didele sloga. Pries pat nelaime issiaiskinau, kad alergija namu dulkems. Nepaisant to, labai laukem musu leliuko. Vyras buvo garantuotas, kad cia bus mergyte, nes nestumas buvo kitoks, nei su sunum. Ir suneliui pasakojom, kad auga pas mamyte leliukas, vakarais karu melsdavomes angelui sargui uz mus visus - Mykoliuka, mamyte, teveli ir leliuka. Sestam menesi susirusiavau isaugtus drabuzelius, nusipirkom nauja kedute i masina... Ruosemes, laukem... Kai pradejo spardytis, dziaugemes abu su vyru, nes spurdedavo daznai ir stipriai. Ne taip kaip sunus, kur tik vakare atsigulus baksteledavo "labanakt" ir viskas. Gal tai mane ir apgavo 26 savaite, kad pasigedus judesiu ne is karto lekiau pas gydytoja. Kai sunerimau, rajono ligonines gydytoja bande judinti ir zadint "mieganti" vaikeli... Bet kazkaip labai skaudziai... Nusiunte i Kauno klinikas, ten tipo aparatura geresne...nulekem abu nustere... pakeliui dar Rozini sukalbejom - taip lyk ramiau pasidare. Bet kliniku gydytoja vos paziurejus i ekrana iskart pasake, kad vandenu mazai ir "vaisius mires jau ne pirma diena"... Su klyksmu suplyso visas musu gyvenimas, atrode, kad tai, ka sako kazkokia didele klaida. Juk jokiu skausmu, jokiu tepliojimu nebuvo.... Tiesiog ji tyliai tyliai numire manyje... Ir kai per Velines buvom kapinese, as savyje jau turejau nebegyva leliuka. Kiek atsitokeje pradejom klausinet, kaip cia taip galejo buti ir pan. Atsake, kad reikia pagimdyti, kad po apziuros bus gal aiskiau. Pirmagimi isoperavo, dare cezari o dabar patarinejo gimdyti - kudikis mazas, 700g, greiciau organizmas po visko atsistatys. Gimdem kita diena, kai suveike skatinamieji. Po 6 val saremiu ir epiduro viskas baigesi lapkricio 3d, apie 18 val. Apie medikus klinikose tai patyliu.... Kadangi su pirmu buvo cezaris, tai nemokejau nei prakvepuoti saremiu, nei stumti. Su vyru orientavomes is draugu pasakojimu, juokinga, bet ir is matytu filmu nuotrupu ir tu keliu syksciu personalo patarimu. Bet baisiausia buvo, kai vos pagimdzius vyras man neleido ziureti, maldavo, kad to nedaryciau, o akusere apziurinedama komentavo, kokios mazos grazios rankytes, kokie mazuciai pirstukai, kaip viskas graziai atrodo... Tik kazkoks mazgas yra ant virksteles. Is karto paklause vardo ir pradejo tvarkyti laidojimo procedura... Guliu visa kruvina, o ji aiskina, kokio reikia karstelio, vystyklu ir pan.... Turbut per tuos rupescius pamirso apziureti, kaip ten po gimdymo viskas atrodo, nes nesustojo kraujuoti ir nakti teko siuti plysimus gimdos kaklelyje. Turejo duoti narkoze, nes anot tos pacios iskviestos akuseres kazkaip labai jau istempus buvau niekaip nejo apziureti... dar para likom ligonineje. Su vyru parasem musu Elenytei laiska, vyras nupiese nuostabiai grazu angela ir viska perdavem ideti i karsteli, kad nors taip visada butume salia... O lapkricio 5d, kai iskrito pirmasis sniegas ir visi keliai buvo apledeje, vaziavom laidot musu mergytes. Kapines pasipuose baltai, ja sutikdamos. Laidojom mano seimos kapinese, pas senelius... Tos, kurios ejot paskui maza balta karsteli, zinot kiekvieno zingsnio svori ir sunkuma... O as jos buvau taip ir nemaciusi. Prie kliniku aiksteleje ne vieta tam, paskui pakeliui kur sustoti irgi buvo del slidumo beveik neimanoma. Nusprendziau, kad kapinese atsisveikinsiu. Bet buvo toks saltas vejas ir sniegas, kad pagailo man ja saldyti atidaryta... Vyro sesuo buvo nufotografavusi pries uzdengiant morge. Tai prie duobes tik paemiau is vyru ranku ir pasupavau savo mazyte, taip atsisveikindama. Tik kai suformavo kapeli, sirdi pervere suvokimas, kad as jos net nepabuciavau. Tas pats skausmas vis nusmelkia ir dabar... Bet dar laiske buvau parasiusi, kad kiekvienasyk, kai buciuosiu jos broliuka, buciuosiu ir ja...
Grizom namo... Cia lauke musu dvimetis sunus - piktas ir pasiilges. Isvaziuodami jam visada pasakydavom kur ir kad netrukus grisim. O sikart dingom ir tiek, liko su mociute. Jam paaiskinom, kad leliukas iskeliavo toli, pas mus nebeatkeliaus. Tik dabar, pamazu pradedam vakarais vel kartu melstis, kad angelas sargas saugotu mus visus. Nes vos pabandem netrukus po grizimo, jis net spiegdavo... Tuo labiau, kad po poros savaiciu vel atsiduriau ligoninej. Prasidejo sirdies plakimo priepuoliai, pulsas iki 204 budavo. Nuejau pasiimti vaiko is darzelio ir nualpau. Vel ligonine. Sikart reanimacija, Klinikos. Pasirodo, turejau sirdies yda. Tuoj pat procedura - abliacija, per kirksnio kraujagysle ikiso ten kazkoki elektroda ir uzdegino su ekeltra. Tai labai "nuleido" ant zemes, supratau, kaip turiu rupintis savimi jau vien del sunaus. Ir del Vyro. Esu dekinga Savo Zmogui uz tai, kad viska istverem drauge.
Pries pora savaiciu suzinojom atsakymus is kliniku. Viskas buvo gerai, mergyte sveika, bet atsitiko, kas atsitiko greiciausiai del tos uzsimazgiusios virksteles.... Kartais taip atsitinka ir tiek..... Net jei butum eanksciau kreipesi, po cezario labai nedidelis procentas tokio amziaus vaikiuku isgyvena, o jei isgyvena tipo buna su didelem negaliom... cia mums taip paaiskino...
O dabar bandom gyventi toliau. Kartais visai neblogai buna, bet kitasyk uztenka tik kokios nuotraukos ar reklamos, kad vel "uzlusciau"... sia savaite turejau as gimdyt, o po menesio mano gera drauge... sunku man su ja bendraut dabar... Kita drauge turi 5 men leliuka - vis neturiu jegu juos aplankyti, telefonu pasikalbam ir viskas... Kartu laukemes, juokavom ir laukem musu stebukleliu... Dabar meldziuosi uz jas ir tikiuosi, netrukus galesim bendrauti. Bet zinau, kad visa gyvenima matydama ju vaikus matysiu ir musu Elenyte... kokia ji galejo buti...
uogla, ....... istorija tavo 
aš irgi neturiu dukros......
aš irgi neturiu dukros......
uogla 
labai liudna istorija.
labai liudna istorija.
QUOTE(sandrynja @ 2010 02 03, 14:20)
Sveikos mielosios 
As su puikiom ziniom
Vasario 3, treciadieni, 3val nakties, musu Antukei gime sunelis, Augustelis
As su puikiom ziniom
Vasario 3, treciadieni, 3val nakties, musu Antukei gime sunelis, Augustelis
Dideliausi sveikinimai
Uogla..........................
uogla 
QUOTE(uogla @ 2010 02 03, 16:54)
Sveikos, visos Angelėlių mamos,
neturiu žodžių
. tiesiog ir vėl klausiu- kodėl 
QUOTE(uogla @ 2010 02 03, 16:54)
Sveiko... kokia ji galejo buti...
...graži Ji būtų...laiminga...
