QUOTE(Egle C @ 2010 03 02, 15:37)
Negaliu neparašyt... Skaitau knygą "Baltoji karalienė". Čia iš jos:
"Kiekvieną vakarą guldau mergytę, lengvą kaip paukštukas, prie mamos. Abi vieną, tada antrą savaitę žiūri, kaip nusileidžia saulė, o paskui abi pabėga nuo manęs kaip auksinis saulėlydis."
Ir dar:
"Atlapoju langą, bet nešauksiu vaiko sugrįžti. Tik noriu, kad jeigu pakels akis, mane matytų. Noriu, kad žinotų, kad nebuvo lengva jį išleisti, kad žiūrėjau į jį iki paskutinės akimirkos. Trokštu, kad matytų mane, lydinčią prieblandoje, tikėtų, jog ieškosiu jo visą savo gyvenimą, ieškosiu iki mirties valandos, norėsiu rasti po mirties, ir upė šnibždės jo vardą".
Nerealiai, graudžiai gražu...
Pagalvojau, kaip pakeičia žmogų tokia juoda patirtis, kad kiekvieną tokią perskaitytą vietą mintyse perfrazuoji ir prisitaikai sau...
is ties graudziai grazu...
is karto po netekties, man atrode, kad visi rasytojai ir rezisieriai susitare kuria veikalus apie netekti, bet tu teisi, mes tas minis perfrazuojam, prisitaikom....galbut tai bandymas nesijausti tokiom vienisom savo netektyje, rasti jos atgarsi supanciame pasaulyje....
mane ir dabar dar traukia filmai ir knygos apie skausma, tarsi savojo per mazai butu.... reikai save stabdyti.....nes paskutine patirtis filmas " The lovely bones" baigesi klaikiu migrenos priepuoliu ir zveriska baime vel netekti, netekti Amlijos
Kartais galvoju, kad as vis delto isprotejau, nes sveiko zmogaus negali traukti detales nuolatos primenancios juodziausia patirti....nusipirkau vakar puodeli su angelu- feja ant sakeles, toks trapus, sviesus ir liudnas....negaliu su juo issikirti, nervina net kai kas nors ji liecia, tarsi ant tos sakeles ne piesinys butu, o mano feja...nu argi tai ne isprotejimas