Šeimos instituto krizė

Nereikia pulti į kraštutinumus.
Dalis feminisčių pasekimų yra gerai, bet ir dabartinė visuomenės moralinė krizė yra iš dalies jų nuopelnas.
Net neabejoju, kad nemaža dalis moterų būtų laimingos galėdamos tiesiog rūpintis namais ir auginti vaikus. Šiaip jau tai yra vienas iš sunkiausių ir atsakingiausių gyvenimo darbų, nūnai visai nevertinamas.
Bet ne. Moteris turi būti supermenas - karjeristė ir sexbomba.
Normali moteris laisvai galėtų save realizuoti namuose ir motinos vaidmeny, tik šiais laikais, kai skyrybos yra vos ne gyvenimo norma, taip yra nesaugu - pati visuomenė įstumia mus į tokią padėtį, kai turime laužytis ir siekti karjeros, šeimą palikusios nuošaly.

normali moteris manau gyvena pagal savo širdies šauksmą, o ne pagal visuomenės jai PRIMESTUS standartus.. tik sutinku, kad tas nesaugumo jausmas gali būti tiesiog žlugdantis.. beje kaip ir visur kitur ne tik šeimoje..

o valgant saldainius ir kariesas užtarnautas nes kiekviena lazda turi du galus - viena - laisvė, antrasis atsakomybė už save, už vaikus...

O tai negi nėra to aukso viduriuko? Manau, kad šeima reikalinga, tik ji sukuriama širdyje, jausmais ir jaukumu šalia, o jei ištekėjus (vedus) pasipila rūpesčiai, kurių nesugeba dviese įveikti, jeigu nelieka pagarbos, pasitikėjimo ir tos "amžinosios" meilės, tada ir griūva tos šeimos.. Tiesą sakant, manau, kad šeimą kurti verta tik pagarbos (pirmiausia), pasitikėjimo, ir tik tada meilės pagrindu - kol viso šito nebus, tai jau nei susimetus, nei santuokoje ilgai šeima negyvuos..

P.S. Visgi meilė trunka tik kelerius metus, o po to jau galima iš naujo TĄ PATĮ žmogų bandyti įsimylėti - tam pastangų, beje, reikia iš abiejų pusių.

Norėčiau pabandyti suprasti, kur feminisčių "nuopelnas", kad toji krizė atsirado. Manau, kad ŽMOGUS - išsilavinęs, turintis interesų visuomenėje, kultūringas, išauklėtas ir t.t., yra pats svarbiausias. Ir nereikia čia aiškinti, kad dėl visų nelaimių kalta feministė:
- dėl narkotikų vertojimo padidėjimo;
- nuolatinės depresijos formų;
- tai smunkančios, tai stovinčios ekonominės padėties;
- daugėjančių savižudybių skaičiaus;
- ir t.t.

Kur čia tų feminisčių kaltė? Prašau pabandyti man įrodyti, kad tai, jog būdama moteris, galiu mokytis aukštojoje mokykloje, gauti itin gerą išsilavinimą, dirbti man patinkantį darbą ir realizuoti save ne tik namie, prarandu savo moteriškumo garantą ir nusikalstu moraliai visuomenei? Nes juk čia irgi feminisčių nuopelnas..

Esmė tame, kad vaikai auga be mamos, nes mamai rūpi JOS reikalai, JOS darbas ir kita saviraiška.
Vaikai mamą mato kelias valandas vakare. Dažnai ji net neturi kada pasidomėti vaikų mokslais ir paaugliškom problemom.
Ar dar reikia aiškinti, kaip tai įtakoja narkomanijos plitimą ir depresiją?

Ėjėjėj... Nereikia čia lialia Narkotikus gi pradeda vartoti ne pienu žindomi kūdikiai, nuo kurių mama negali atsitraukti ir per žingsnį. O kur, atsiprašau, tuo metu yra vaikų tėvas? Vaikų gyvenime jis turėtų būti, kaip ir mama, vienodai svarbus autoritetas. O juo, kaip žinia, reikia mokėti/norėti/bent jau mėginti tapti. Ir jei tėvas ar mama to nesugeba kaltas... tikrai ne Landsbergis.
JAV kompanija “Child Trends” atliko tyrimus apie tėvo įtaką vaiko asmenybei.Štai dalis šių tyrimų rezultatų:
1.Kuo daugiau tėvas bendrauja su vaiku (kartu valgo, padeda ruošti pamokas ir t.t.), tuo didesnė tikimybė, kad vaikas turės mažiau elgesio ir bendravimo problemų, geriau mokysis.
2.Jei tėvas finansiškai remia vaiką, didesnė tikimybė, kad šis geriau mokysis ir elgsis. Be to, didesnė tikimybė, kad tėvas bendraus su būsimąja vaiko šeima ir domėsis anūkais.

Kitų specialistų teigimu, vienerių metukų vaikų, kurių tėvai (čia ir visur toliau TĖVŲ - turima omeny "tėvas" daugiskaitos kilmininkas) rūpinosi ankstyvos kūdikystės laikotarpiu, pažinimo gebėjimai vystosi geriau. Ikimokykliniu periodu tėvų dėmesys vaikams padeda vystyti jų verbalinius gebėjimus. Specialistų teigimu, mokyklinukui tėvas yra ryšys su išoriniu pasauliu. Paaugliams būtini tėvo patarimai su pagrindimu ir paaiškinimais. Vaikai, su kuriais tėvai praleidžia daugiau laiko ir kuriems tėvai yra atidesni, labiau pasitiki savo jėgomis. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvui viena iš svarbiausių vertybių yra išsilavinimas, geriau sekėsi mokykloje. Pasirodo, jog kuo dažniau vaikas namie mato skaitantį tėvą, tuo geriau jam pačiam sekasi skaityti.

Ir taip toliau, ir panašiai... „Ir laimėje, ir nelaimėje...” – aistringai pasižada jie vienas kitam. Tai sąjunga prieš bėdas, nelaimes ir laiką. O jeigu netrukus tik vienas iš dviejų valo vaikams užpakalius (čia aš bendrąja prasme, turiu omeny "auklėjant vaikus"), tai yra ne partneris, o tik pakeleivis. Štai taip va.

labai gerai pastebetas tas akcentas, tik klausimas, kuri akcenta pirmiausia pastebi placioji visuomene? kazin ar dvasini...

2. nurodytos priezastys yra rimtos skyryboms, as taip pat turejau omeny priezastis tokias kaip: ai atsibodo zmona, paseno, nebegrazi ir pan.

tiksliai pasakyta

gera sneketi (cia apie save ), kol nereikia veikti ir kol nesusiduri su tuo realybeje as manau, kad gyvenime visas bedas ir visus vejus zmogus pereina ir pergyvena TIK PATS, todel jei nebus noro, nepades niekas visa kita - aplinkybiu/ aplinkos/psichologijos/ atkaklumo reikalas

Pritardama ir Summer, tikrai tikrai manau, kad ne tik mama auklėja savo vaiką (būna tame išimčių, kai tėčio nėra, jis nenori prisiimti atsakomybės ir t.t. ir tikrai nuostabiai stiprios moterys sugeba išauginti dar geresnius vaikus), ir, pabrėžiu, feminisčių pasiektas, moterų teisių ir galimybių pagausėjimas tikrai nėra vienintelis kaltininkas to, kad visuomenėje daugėja narkomanų, depresyvių žmonių, ir nelaimių (beje, gali būti, kad tai tik išryškintos problemos, tai tik išsakyti skauduliai)..

Ir, beje, parodyti jausmai šeimoje - ne visuomet gal teigiami - tikriausiai griauna tą idealų suvokimą apie šeimą, o nesugebėdami su tuo susitaikyti žmonės ir žlugdo savitarpio santykius..

Senais gerais laikais, kai dar dirbau mokykloje per tikybos pamokas bandėme suskaičiuoti kiek laiko vaikai benmdrauja su tėvais.... skaičiavo šeštokai ir devintokai. pakankamai jautrus amžius brendime. taigi, šeštokų rezultatas buvo - apie 20 min (neįeina klausimai ką pavalgė ir kaip sekėsi mokykloje) ... nepriklausomai nuo to, mama dirbo ar ne.. netgi - tėtis gyvena kartu ar ne.. tiesiog šokiravo rezultatai... kalbantis su vaikais visokie tokie paradoksai išlysdavo - mama neturi laiko, o tėits, pasiėmęs savaitgaliui, kol parsiveža namo - apie 100 km, kol atgal ir dar laikas kartu - bendrauja daugiau ir yra artimesnis.. arba mama, "besirūpinanti šeima" nežino, kad sūnus turi rimtų problemų moksluose.. arba žinomos šeimos vaikas, nors abu tėvai gyvena tame pačiame mieste, gyvena pas mamos pusbrolį, nes "tėvai neturi laiko" ir sulaužo mokyklos duris tam, kad tėvai ateitų nors į mokyklą... Šiaip tai buvo pakankamai kraupus vaizdelis su tais tėvų - vaikų santykiais..
nevisada mamos buvimas namuose išsprendžia tas problemas, kartais svarbiau bendravimo kokybė o ne kiekybė..

Jūs man pasakykit kitą dalyką: nejau tie tokie neva "ištižę" vyrai nusileido iš kosmoso? Juk jų vertybes prieš 20,30, 40, 50, 60 metų pradėjo formuoti moteris ir vyras: Motina ir Tėvas. Jie buvo (ar bent jau turėjo būti) Šeimos, bendro gyvenimo ir sugyvenimo pavyzdys.
Aš turiu vyrą, brolį ir auginu sūnų. Prie pirmojo auklėjimo prisidėjo mano anyta, prie antrojo - mano mama. Aš ir vyras jaučiamės atsakingi už tai, koks žmogus, su kokiomis vertybėmis užaugs iš mūsų mažylio. Kol kas neįžvelgiau, kad vyras ar brolis būtų "ištežę". Koks bus mūsų sūnus paaiškės ne anksčiau kaip po ketvirčio amžiaus.

Tai gal šita šeimos krizė iš tikrųjų prasidėjo ne dabar, o tuomet, kai dabartiniai vyrai vaikščiojo po stalu? O mes esame priversti stebėti "didįjį sprogimą"?