QUOTE(monkey-love @ 2011 10 02, 15:17)
Mums su draugu bus jau 4 metai kaip kartu draugaujame, bet gyvename atskirai. Jau prieš 2 metus aš pradėjau galvoti apie šeimą, vaikus ir jam apie tai pasakiau. Mačiau, kad nemėgsta vaikų, bet nemaniau, kad pasakys, jog jų visiškai nenori... Buvo labai baisu, pradėjau išsigalvot kam man toks vyras, kuris vaikų nenori, net į vaikų pusę pažiūrėti negali. Visad, kai kur nors vaikas pravirkdavo prikišdavo man: Ir tu to nori??".. dar ir daugybės keiksmažodžių prisigirdėjau, kad jau už**so vaikai bėgiojantys aplinkui, rėkiantys ir verkiantys (pvz kur nors kavinėje).
Bet štai prieš metus gimė mano pusseserei mergytė ir aš priverčiau jį susipažinti su mažyle, nors laaabai nenorėjo eiti į svečius ir į krikštą. Ir žinokit, jis labai pasikeitė, kai pamatė kūdikį gyvai. Mažylė buvo labai rami ir jam tai buvo įrodymas, kad ne visi vaikai verkšlenantys ir neramūs.
Neseniai išgirdau iš jo lūpų, kad įsivaizduoja kaip kartu su sūnum važiuos į žvejybą ateityje.. Paklausiau tai ar nori jis vaikų ar nenori? Atsakė: "Dabar ne, bet kai ateis laikas...norėsiu"
Viskas ateina su laiku, su branda. Taigi visai normalu, jeigu jaunas vyras nenori vaikų (jam 23m.), bet jeigu vyrui apie 30 ir jis net nepagalvoja apie vaikus, manau čia nelabai gerai.
labai panasi situacija...

MB irgi begdavo nuo vaiku kaip velnias nuo kryziaus.. ir kai dar neturejom sunaus sakydavo, kad vaikams dar nepasiruoses.
Ir stai tikrai viskas labai gretai persiverte, kai jo sesuo susilauke dukrytes. Tai staigiai ,,parode" nora ir gan nesunkiai (beje su gyd pagalba) susimeistravom suneli. O dabar is proto del jo kraustosi ir yra begalo laimingas
Zodziu tiems vyrams reikia tik gero spyrio i subine ir jie jau kitaip galvoja
Papildyta:
aaa, tiesa, bet is ligonines grizus dar pirma maziaus savaite tevelis pareiske, kad apie antra nei nesvajociau

Na kur gi, man po gimdymo jau apie antra galvoti
O vat manau po kokiu 3 meteliu reikes mastyti ir apie dukruze

Na, bet cia dar toooli