labas ligoniuku mamoms
Dukrytei siand uzkilo temperatura iki 38,7... nei is sio, nei si to
Truputi irzloka, nieko nevalgo..
Radau internete straipsni apie karsciavima, idedu, gal kam pravers. Karščiavimas yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių vaikams iki 3 metų amžiaus kviečiamas gydytojas. Vaikas karščiuoja, kai jo rektalinė temperatūra >38°C. Kūdikiams reikėtų matuoti ir vertinti tik rektalinę temperatūrą, nes pažasties temperatūrą labai veikia aplinkos faktoriai (rūbai, apklotai).
Karščiavimą gali sukelti infekcija ar kitos kilmės uždegimas, kartais tai gali būti rimtos bakterinės ligos pradžia. Apie 20 proc. karščiuojančių vaikų nustatomas karščiavimas be aiškaus židinio. Dalis šių vaikų jaučiasi gerai, dažniausiai jų karščiavimą sukelia savaime praeinanti virusinė liga. Tačiau kai kuriems iš jų gali būti slapta bakteriemija ir padidėjusi rizika sirgti pneumonija, meningitu ar sepsiu. Karščiavimas yra ligos požymis, o ne pati liga, todėl daugeliui vaikų jo gydyti atskirai nuo ligos nereikėtų. Tačiau karščiavimą reikėtų panaudoti kaip vertingą požymį ligai nustatyti bei ligos eigai vertinti ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, parinkti tinkamą tyrimą:
Visiems karščiuojantiems iki 28 dienų amžiaus kūdikiams būna rimta bakterinė infekcija.
Karščiuojančiam iki 3 mėnesių amžiaus kūdikiui visada pirmiausia reikia galvoti apie bakterinę infekciją, tirti, ar nėra sepsio, ir skirti antibakterinį gydymą.
Jei karščiuojantis 336 mėn. vaikas atrodo sergantis, yra invazinės bakterinės ligos ar sepsio požymių, jam reikia skubios pagalbos, hospitalizacijos bei empirinės intraveninės antibiotikų terapijos.
Jei 336 mėn. vaikas jaučiasi gerai ir jo būklė gera, maža tikimybė, kad karščiavimą sukėlė bakterinė infekcija.
Svarbu nutarti, kaip gydyti gerai besijaučiantį karščiuojantį vaiką, kai nėra aiškaus infekcijos židinio. Reikėtų pagalvoti apie slaptą šlapimo takų infekciją, slaptą bakteriemiją ar slaptą pneumoniją.
kai jaunesniems nei 1 metų amžiaus berniukams ir jaunesnėms nei 2 metų amžiaus mergaitėms nenustatoma aiškaus karščiavimo židinio, reikia įtarti šlapimo takų infekciją,
šiuo metu slaptosios bakteriemijos paplitimas tarp 336 mėnesių karščiuojančių vaikų yra 1,52 proc.,
336 mėnesių amžiaus vaikams galvoti apie empirinę antibiotikų terapiją reikėtų esant temperatūrai >39°C ir leukocitozei >15 000/mm3. Tais atvejais, kai antibakterinio gydymo karščiuojantiems be aiškaus židinio vaikams neskiriama, šie vaikai turi būti aktyviai stebimi,
krūtinės ląstos rentgenograma turi būti atlikta jaunesniam nei 3 mėnesių kūdikiui, kuriam pasireiškia ūminės kvėpavimo takų ligos požymių; apie krūtinės ląstos rentgenogramą vyresniems nei 3 mėnesių amžiaus vaikams reikėtų pagalvoti esant temperatūrai >39°C ir leukocitozei >20 000/mm3. Krūtinės ląstos rentgenogramos dažniausiai nereikia, kai temperatūra <39°C ir kai nėra ūminių kvėpavimo takų ligos požymių.
Paties karščiavimo sukelti neigiami padariniai:
1) diskomfortas,
2) traukuliai dėl staiga kylančios temperatūros vaikams, turintiems polinkį į febrilinius traukulius,
3) prižiūrinčių vaiką tėvų nerimas, vadinamoji ???karščiavimo baimė.
Karščiavimo baimė nėra pagrįsta, nes žalingi karščiavimo padariniai nėra pavojingi ir juos galima nesunkiai pašalinti. Daug svarbiau galvoti apie karščiavimą sukėlusią ligą ir jos galimas pasekmes. Antipiretikų karščiuojant dažniau reikėtų vartoti diskomfortui ir skausmui mažinti nei karščiavimui gydyti.
Karščiavimą galima mažinti šiomis priemonėmis:
1) antipiretikais (paracetamoliu ar ibuprofenu), kurie normalizuoja dėl pirogenų poveikio pasikeitusį temperatūros tašką bei nuskausmina ir sumažina diskomfortą. Leistinos paracetamolio (acetaminofeno) paros dozės yra 7590 mg/kg, vienkartinė dozė 1015 mg/kg, ją galima kartoti 45 kartus per dieną. Ibuprofeno paros dozė yra 30 mg/kg, jo reikėtų skirti po 510 mg/kg 3 kartus per parą. Paracetamolis metabolizuojamas kepenyse, o ibuprofenas skiriasi pro inkstus, todėl, jei antipiretikų reikia vartoti dažniau, šių preparatų galima skirti pakaitomis ir parinkti optimalias vienkartines dozes;
2) fizinėmis šaldomosiomis priemonėmis, kurios ???paima šilumos perteklių iš vaiko organizmo. Šiuo tikslu naudojamas drungnas vanduo, jis yra labai geras šilumos laidininkas (naudoti spirito ar degtinės nerekomenduojama). Nepamiršti, kad fizines šaldomąsias priemones galima naudoti tik esant gerai odos kraujotakai;
3) skysčių ir elektrolitų balanso korekcija, nes neretai organizmo dehidracija palaiko atkaklų karščiavimą, o kartais gali būti ir paties karščiavimo priežastis vaikas turi gauti reikalingą fiziologinį paros skysčių kiekį bei dar papildomai skysčių esamam skysčių trūkumui ir besitęsiantiems skysčių netekimams koreguoti;
4) periferinę kraujotaką plečiančių preparatų karščiuojančiam vaikui skirti nereikia, nes periferinės kraujotakos spazmas vaikams visada yra kompensacinis mechanizmas ir reikia ieškoti jo priežasčių. Jis turėtų praeiti dėl antipiretikų poveikio normalizuojantis temperatūrai ir jai nekylant, o jei jis lieka, tai rodo skysčių trūkumą ir hipovolemiją būtina pradėti skysčių infuziją.
Karščiuojantį vaiką reikia hospitalizuoti, jei:
sumažėjus temperatūrai lieka (būtina pakartotinai įvertinti būklę sumažėjus temperatūrai):
sąmonės sutrikimų įtarti meningitą,
bloga odos kraujotaka įtarti šoką,
tachipnėja ir/ar tachikardija įtarti pneumonijos ar sepsio pradžią;
yra dehidracijos požymių ir vaikas blogai geria skysčius.
Jei vaikas karščiuoja ir vemia, o diarėjos nėra, negalvoti apie gastritą ar gastroenteritą, bet įtarti CNS infekciją, šlapimo takų infekciją, apendicitą, invaginaciją ar Rėjo sindromą.