Aš irgi seniau žiauriai nemėgdavau sukiotis prie puodų, ne tai kad nemėgdavau bet šitas užsiėmimas mane tiesiog erzindavo. pati sau ant sumuštinių net sviesto netepdavau, ne todėl kad tingėdavau, o todėl kad manydavau kad tai bereikalingas darbas ir užima l. daug laiko

.
net nežinau kada persilaužiau, gal kaip ištekėjau. neliko kur dėtis, iš pradžių valgėm pusfabrikačius, nuo kurių jau pačiai bloga darėsi: pica, žemaičių blynai, koldūnai, dar kokie lietiniai, bulvių kukuliai ir vėl pica, žem. blynai...
Didžiausia šventė mano ir mano vyro skrandžiams būdavo kai pietums pasikviesdavo mama. Nu bet kažkaip galvodavau kad nemisim gi visą laiką pusfabrikačiais. Nu ką, kažkaip pradėjau nuo mano manymu lengviausių patiekalų - kepsnių (pamuši mėsytę, palaikai su prieskoniais ir kepi), paskui kažkaip užsimanydavau sudėtingesnių ir kažkaip įsisukau į šitą kulinarinę rutiną. Ypač pamėgau sėdėt virtuvėj kai išėjau į dekretines. Tada ir laiko daugiau terliotis yr ir dar SM atradau Kulinarinį skyrelį, kuriame aibės skanių patiekalų. Galiu teigti, kad nebloga šeimininke patapau naudodamasi šio skyrelio receptais ir patarimais. O vyrui savo nelebai kada įtinku. Padarau ką nors naujo, tai pyksta kad jam atitenka ekspermentinio triušio rolė. Tada pasiūlau šaldytų koldūnų arba žem. blynų, tai burbėdamas sutinka suvalgyti ką padariau.
Prieš kelias dienas nustebau, kai pasiūlė krykštynas švęsti ne kokioje kavinėje o namie, gi sako vistiek skaniai padarysi ir pigiau išeis.
Beje man patinka daryti tik užkandžius ir antrus patiekalus. Tortų ir visokių sausainių nekepu. gal ateis tokia diena, kai kokį pyragą iškepsiu

.