užuojauta artimiesiems...
Ilsekis ramybėje
užuojauta artimiesiems...
užuojauta artimiesiems...
Uzuojauta seimai, artimiesiems, draugams...
Dievo palaimos ir dvasios stiprybes Inesos teveliams,mazajai pricesei Ugnytei, draugams ir artimiesiems
Aciu TAU Inesa,kad buvai,kad parodei,kokia trapi si akimirka,kaip reikia branginti kiekviena minute..
Ir ACIU KAVYTEI-Linai,uz jos begalini rupesti ir meile savo geriausiai draugei,reta tokiu tikru draugiu kaip tu
Aciu TAU Inesa,kad buvai,kad parodei,kokia trapi si akimirka,kaip reikia branginti kiekviena minute..
Ir ACIU KAVYTEI-Linai,uz jos begalini rupesti ir meile savo geriausiai draugei,reta tokiu tikru draugiu kaip tu
Sudie UGN*INE...
Ilsėkis ramybėje , Inesiuk , užuojauta dukrytei ir šeimai
Ašaros kaupiasi akyse, bet aš jas tramdau. Inesytė nenorėjo, kad būtų verkiama, tad kas aš tokia, kad prieštaraučiau Jos norui ir savo ašarom trukdyčiau Jos sielai išeiti lengvai Eik, mieloji, ir pažiūrėk iš viršaus, kiek žvakučių šiandien dega tik Tau, nušviečia kelią į ten, kur visada gera, šilta, kur daug meilės...
Eik, mieloji, ir pažiūrėk iš viršaus, kiek žvakučių šiandien dega tik Tau, nušviečia kelią į ten, kur visada gera, šilta, kur daug meilės...
Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...
(V. Kernagis)
Uzuojauta seimai....
Mieloji Inesyte-keliauk y Dievo namus, o kai as ten ateisiu noresiu susipazinti su tavim ir "AŠ TIKIU, KAD VIENĄ DIENĄ, MES VISI KARTU GERSIME ARBATĄ PAVĖSINĖJE...ANT STALO DEGS ŽVAKUTĖ...O MES TAIP ĮSIJAUTĘ JUOKSIMĖS IŠ TO, KAIP AŠ ĮVEIKINĖJAU VĖŽĮ, KAIP AŠ IR JŪS JAUDINOMĖS, VERKĖME IR DŽIAUGIAMĖS VISI KARTU, KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ GALVODAMI VIENAS APIE KITĄ...." (is Inesos dienorascio)
IR AS TUO TIKIU
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...
(V. Kernagis)
Uzuojauta seimai....
Mieloji Inesyte-keliauk y Dievo namus, o kai as ten ateisiu noresiu susipazinti su tavim ir "AŠ TIKIU, KAD VIENĄ DIENĄ, MES VISI KARTU GERSIME ARBATĄ PAVĖSINĖJE...ANT STALO DEGS ŽVAKUTĖ...O MES TAIP ĮSIJAUTĘ JUOKSIMĖS IŠ TO, KAIP AŠ ĮVEIKINĖJAU VĖŽĮ, KAIP AŠ IR JŪS JAUDINOMĖS, VERKĖME IR DŽIAUGIAMĖS VISI KARTU, KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ GALVODAMI VIENAS APIE KITĄ...." (is Inesos dienorascio)
IR AS TUO TIKIU
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir žvelgiu į krentančias žvaigždes.
Skausmas sustingdė man sielą,
Ji virto ledu ir sudužo į šukes.
Aš mirštu tyloje ir vienatvėj,
Jaučiu kaip šaltis kausto mane.
Aš mirštu, bet žinau,
Kad rytoj vėl gimsiu ir būsiu kita.
Vėl eisiu į priekį ir klupsiu,
Vėl krisiu žemai ir kilsiu
Kaip paukštis aukštai,
Vėl verksiu, nekęsiu,
Nes aš tik žmogus,
Tu matai...
Aš guliu ant šalto balto sniego
Ir stebiu kaip pasaulis tirpsta
Ir tolsta,
Aš nebejaučiu kaip man skauda,
Nes manęs jau čia nebėra.
Aš miriau, bet rytoj
Vėl gimsiu
Ir būsiu kita...
Išėjai....Bučiuoju tave ir klaupiuos, mano nepažįstama drauge... Labai tave pamilau....Ir nepamiršiu....NIEKADA...
Ilsekis ramybeje, uzuojauta teveliams ir dukrytei
Ramybės Tau, Inesa.
Ačiū už nepakartojamas pamokas :
apie meilę be išskaičiavimo,
apie atleidimą visiems,
apie laiką čia ir dabar...
nepažinojau Inesos asmeniškai, bet tokia artima ji tuo pačiu.
Užuojauta Ugnytei, Inesos Mamai, Tėveliui, artimiesiems
Degu ir aš žvakutę
Uzdegiau zvakele, deginsiu per nakti.
Tokioje daugybeje sirdziu nugule tavo gerumas ir tokia pat daugybe gyvenimu dar nugyvensi kartu visose jose. Ramuma telydi Tave, artimuosius ir mazaja.
