Bijau....

Oi, pazystama situacija. As galvojau, kad niekam niekada sonu neliesiu... O vat emiau ir palieciau, vos, vos, tik daziukus pabraukiau. Ir zinot ka, siaubas ,kaip as visa tai isgyvenu.Net vaziuoti noras pradingo. Gaila be galo savo masinytes, kad jau paliesta yra. Noreciau i servisa varyti, kad atstatytu spalvyte, papudruotu, nors ten, nezinodamas net ir nematytum, bet...as zinau.
Dabar kaipo ir kompleksas atsirado, kad niekam tikusi esu. Priimu tai kaip didele gyvenimo pamoka.Bet kaip isgyventi ta jausma,savigrauza, galu gale geda? Ka darote jus?

Kai as taip labai del to nuskinto veidrodzio pergyvenau,tai kolegos vairuotojai man sake,kad cia niekai,tik veidrodis,kad dar ne vienas bus,kad tai tik metalas,niekas juk nenukentejo,ir dar,kad nedaro avariju tik tas kas nevazineja Ir nesigrauzk del to,is klaidu mokomasi,bet isivaryti kompleksai gyventi nepades.Juk kas buvo-tai buvo,laiko atgal nepasuksi,pasakyk sau: dzin,gyvenimas tesiasi toliau
O del ibrezimu ant masinos nesuk sau galvos,dar ne vienas atsiras-pasiparkuos kiti.Papoliruok kiek ir viskas
Papildyta:


Auksiniai patarimai

Iš visos sirdies tau aciū! Net siurpas kunu perejo, kaip teisingai pasakei!Bet ir drasiau pasidare. Daugiau tokiu padrasinanciu zodziu visoms, tokioms bailems, kaip as!

as kai po vieno tokio pasilietimo pergyvenau taip kaip tu , tai mane pazystami vyrukai nuramino, kad toks palietimas baisus tik pirmas o toliau jau taip i galva neimsiu... ir dar sake- kad tokie pasibrozdinimai budingi tikrai ne tik naujokems, net ir daug vazinejantiems vyrukams kartais tokia nelaime nutinka aisku labai nemalonu, bet... mieste gyvenant kogero to isvengt labai sunku

Na,man po kiekvieno ivykio tekdavo mazdaug po dvi savaites kosmaru isgyventi,cia turbut nuo zmogaus priklauso.O mieste juk is tikruju neisvengsi to,kai visur tokios kamsatys-jei ne tu,tai tave Vat vakar prie darbo eilini karta radau savo masiniuka apibraizyta ir baltu dazu plema ant galinio sparno palikta-kazkas pasiparkavo,ka gi,toks gyvenimas...

Aš jau nebebijau važinėti. Pradėjau važinėti lapkričio mėnesį. Išvažiuodavau anksti, grįždavau vėlai. Labai ilgą laiką važinėjau tik tamsoje ir tik esant mažai mašinų. Bet kartą teko važiuoti dieną, piko metu. Ir tai buvo košmaras Supratau, kad nemoku važinėti, o tik vairą sukinėti. Po to šiaip ne taip save priverčiau važiuoti į Vilnių. Dabar jau nebebijau važinėti nei kai tamsu, nei kai mašinų daug. Tik vis dar nemoku įvertinti atstumo iki kitų mašinų. Gerai, kad man atrodo mažesnis, nei yra, t.y. sustoju per toli, bet geriau negu sustoti per arti

O aš nebijau važinėt. Netgi stengiuosi visada lysti kur sudėtingiau. Tik vat kai nuvažiuoju į Klaipėdą tai jau problema. Nebijau, viskas gerai gaunasi. Tik pasirodo kai pats sėdi už vairo tai viską kitaip matai Pasirodo miesto visai nepažįstu. Žinau kur taškas A ir kur B, bet kaip iki jų nuvažiuot Tai vat ir pagrybauju kartais ratais

Va va,man irgi is pradziu taip buvo.Zinojau,kaip nueiti,o kaip nuvaziuoti ne,tai irgi ratais kvadratais kol pataikydavau

nu tai kad pastoviai taip kol pescia vaiksciojau tai net nezinojau kad savaitgaliais gedo prospekte vaziuot draudziama tai ir varineji ratais, kol visus zenklus susiziuri- bet man tai patinka- kazkaip streso vairuodama nejauciu

Na atejau ir as papasakoti savo istorija, kuri, ilga laika spausdavo asaras mano akyse. Zodziu tai ivyko pernai spali. Avarija. As kalta. Sukau i kaire, ir tipo nepraleidau masinos. Ikale man i abejas desines puses dureles, ir gerokai. buvau vairavusi realiai tik menesi Vilniuje. Teises turejau nuo geguzes. Ta diena, (nelaiminga), vaziavau is darbo, t.y pries tai man akumuliatorius nusedes buvo, pries isvaziuojant is darbo vakare, bet kolega pajunge laidus, nes automatas pas mane. Vaziavau nuo balsiu iki beveik prie oro uosto, kur net nesu vaziavusi niekada pati ten, o vaziavau su reikalu. Ir zodziu lijo, buvo tamsu, ... ir stai kas ivyko... siaubas, baisu prisiminti, kai tik pamatydavau panasia i savo masina, pradedavau zliumbti, apie masina pamascius - taip pt verkdavau. Tai buvo pati brangiausia mano masina. Mylejau ja. O stai dabar, praejus daugiau nei puse metu (nuo to karto mazai is vis esu sedusi uz vairo, ir beje, sededama sone, prie vairuotojo po savo ivykio, taip bijau kiekvieno momento, kai man atrodo, kad ne taip padare vairuotojas, per greitai pasuko, ir pan. as ziauriai reaguodavau, tiesiog rekdavau is isgascio!) mes sugalvojome taisyti ta mano masiniuka. Todel, kad as visiskai kitos nenorejau, ir pasakiau, kad noriu savosios. Ja jau baigia pataisyti, dazo. Tuoj pradesiu vazineti, tik gerai tai, kad ne vilniuje, nes persikeleme i kita maza miesta. Ir vistiek, nezinau ka daryti, negaliu , man lenda i galva mintys: o kas jei vel.... kas nors tokio, o kas jei vel kokia ziopla klaida padarysiu??? ir noriu vazineti, ir baisu, net nebezinau kaip paciai atsikratyti blogu minciu ir itikinti save, kad viskas bus gerai. O ir teorija ir vairavima issilaikiau vilniuje is pirko karto.... stai koks likimas, ane..

Lina linute na tu nebebijok, vazinek sau laimingai, neskubek - toks jau tas zmogus, ner jis idelaus ir klaidu neishvengia, tikek kad gali, kad moki, kad sugebi ir viskas bus ok

Nuo klaidu niekas neapsaugotas,vazinek ir tiesiog stenkis tu kvailu klaidu nebedaryti,vnz.,gyvenk i prieki,o ne praeitim Beje,as irgi labai bijau kokiu klaidu padaryti gatveje ir jau susigyvenau su ta baime,ji man padeda per daug neatsipalaiduoti ir buti atidesniai,ismokau nezioplineti kely,taigi viskas tik i nauda