siaubas kokia pazistama situacija....
As pati nevairavus gerus penkis metus, rytoj su vyru vaziuoju masinos savo parsivaryt (aisku vairuos vyras)...Puikiai tave suprantu ir uzjauciu.
Kai mokiausi vairuoti pamenu i tuos pravaziavimus eidavau kaip i kartuves, o didziausia laime man budavo kai instruktorius is vakaro paskambindavo ir pasakydavo kad rytoj pravaziavimo nebus...

Bet as nemeciau, o mokiausi, kentejau intruktoriaus riaumojima, kap ir tu grizdavau namo ir zliumbdavau kad esu visiska nevykele (o is tikro tik neturinti reikiamu igudziu, kas igijama su laiku).Visu didziulei nuostabai (ypac mano instruktoriaus) islaikiau vaziavimo egza is pirmo karto padariusi viena klaida.....
Kaip supratau, dar tik mokaisi vaziuoti, todel siam etape siulyciau nemesti visko pusiaukelej. Bus dar visko - ir nemokejimo prisiparkuoti, ir ne ta begi imesi, ir kam nors netycia uzkisi ir dar daug ko...TIK NEBIJOK ir neklausyk kvailu kalbu kad jeigu jau bijai tai geriau ir nevairuok...Pabandyk pavairuoti, pasipraktikuok, ir jeigu jau po kiek laiko matysi, nu kad tai tikrai "ne tau" tada ir daryk isvadas....
Duodu patarimus tau o kartu ir sau, nes vairavimo stazo irgi neturiu ir kaip ir tave gyvenimas priverte sesti uz vairo (darbas uzmiestyje).
Manau ta baime iveikiama tik per jos nugalejima, reikai tiesiog REIKIA

perzengti per save...nekreipti demesio i piktas kalbas, i pasaipas, i tuos pypinimus kelyje....
Esu skaicius, kad dauguma zmoniu kopianciu i kalnus, jaunystej paniskai bijodavo aukscio baimes ir tik pasiryze ja nugaleti tapdavo profesionaliais alpinistais...
Nemesk kelio del takelio - sekmes tau, o kartu ir man.
P.S. siame forume jau buvo tokia tema, ji jau uzdaryta, bet per paieska gali pabandyt susirast, pasiskaitymui.