Sveiki, nesu dar psichologė, bet svajoju studijuoti. Kolkas tikrai nematau saves kitoje specialybėje. Žinau, kad baigus bakalaurą norėčiau studijuoti toliau ir nors gal dar anksti galvot apie magistranturą, bet aš jau taip įpratus viską svarstyti iš anksto. Galvoju apie klinikinę arba organizacinę psichologija. Tiesą pasakius, labiau norėčiau i klinikinę, nes kaip suprantu, ten daugiau bendrauji su pačiu žmogumi. Bet pastaruoju metu man ramybės neduoda gal toks kiek kvailokas klausimas: tarkim dirbant su žmonėmis, jiems padedant, gilinantis i jų problemas, ar jos nepaveikia jūsų gyvenimo? Ta prasme, ar nepradedi dėl jų galvot taip kaip dėl savų? Ir dar vienas klausimas: ar turint tų psichologinių žinių nekyla noras analizuoti jomis aplinkinius, savo artimus žmones? Aš manau, kad psichologinės žinios padėtų geriau ir save pačia suprasti, bet bijau, kad nepradėčiau to daryti su aplinkiniais. Gal ir geriau, kaip kažkuri rašėtė, kad mama baigusi psichologiją padeda išspresti ginčus ir panašiai, bet mane tai šiek tiek gazdina. Nežinau, gal čia kvaili mano spėjimai, bet kažkaip nenorėčiau bendraudama su aplinkiniais juos psichologiškai analizuoti. ( Nežinau, ar gerai paaiškinau) Tuo labiau, kad dauguma mano pažystamų, kai pasakau apie nora studijuoti psichologiją, iškart atsako, kad bijo tokių žmonių. (Manu, dėl tos pačios priežasties - mėginimo viską paaiškint psichologiškai

) Labai tikiuosi, kad paneigsit mano išsigalvojimus.

Šiaip gal mane domintų ir organizacinė psichologija, tačiau, kaip kažkuri iš jūsų rašėte, ten yra kakžas šiek tiek susija su ekonomika ir panašiai, kas man yra visiškai ne prie širdies. Bet gal ten nėra jos tiek daug ir tai neturėtų manęs gazdinti? Iš anksto ačiū už atsakymus į mano neišmanėliškus klausimus