kas iš mamų yra psichologės?

Kalba eina apie psichologus, teikiančius psich. pagalbą mokiniams psichologinėse, pedagoginėse psichologinėse tarnybose ir mokyklose (išskyrus aukštąsias). Taip rašo tame įsakyme.
Pilno dokumento teksto nemačiau, mačiau LR Švietimo ir mokslo ministerijos išsiuntinėtus apskritims ir savivaldybėms dokumentus, vadintus "Dėl kvalifikacijos ir išsilavinimo reikalavimų psichologoms", 2008 m. rugsėjo 5 d. ministro įsakymas ISAK - 2512.
Gal pagal įsakymo nr. rasit. Aš neieškojau, negaliu pasakyti. Jei rasit, parašykit. Gal ten daugiau kas parašyta

Ačiū, Plepute

Sveiki, nesu dar psichologė, bet svajoju studijuoti. Kolkas tikrai nematau saves kitoje specialybėje. Žinau, kad baigus bakalaurą norėčiau studijuoti toliau ir nors gal dar anksti galvot apie magistranturą, bet aš jau taip įpratus viską svarstyti iš anksto. Galvoju apie klinikinę arba organizacinę psichologija. Tiesą pasakius, labiau norėčiau i klinikinę, nes kaip suprantu, ten daugiau bendrauji su pačiu žmogumi. Bet pastaruoju metu man ramybės neduoda gal toks kiek kvailokas klausimas: tarkim dirbant su žmonėmis, jiems padedant, gilinantis i jų problemas, ar jos nepaveikia jūsų gyvenimo? Ta prasme, ar nepradedi dėl jų galvot taip kaip dėl savų? Ir dar vienas klausimas: ar turint tų psichologinių žinių nekyla noras analizuoti jomis aplinkinius, savo artimus žmones? Aš manau, kad psichologinės žinios padėtų geriau ir save pačia suprasti, bet bijau, kad nepradėčiau to daryti su aplinkiniais. Gal ir geriau, kaip kažkuri rašėtė, kad mama baigusi psichologiją padeda išspresti ginčus ir panašiai, bet mane tai šiek tiek gazdina. Nežinau, gal čia kvaili mano spėjimai, bet kažkaip nenorėčiau bendraudama su aplinkiniais juos psichologiškai analizuoti. ( Nežinau, ar gerai paaiškinau) Tuo labiau, kad dauguma mano pažystamų, kai pasakau apie nora studijuoti psichologiją, iškart atsako, kad bijo tokių žmonių. (Manu, dėl tos pačios priežasties - mėginimo viską paaiškint psichologiškai ) Labai tikiuosi, kad paneigsit mano išsigalvojimus. Šiaip gal mane domintų ir organizacinė psichologija, tačiau, kaip kažkuri iš jūsų rašėte, ten yra kakžas šiek tiek susija su ekonomika ir panašiai, kas man yra visiškai ne prie širdies. Bet gal ten nėra jos tiek daug ir tai neturėtų manęs gazdinti? Iš anksto ačiū už atsakymus į mano neišmanėliškus klausimus

Atsakant i tavo pirma klausima, taip, tai paveikia tavo gyvenima. Reikia ismokti atsiriboti nuo kliento isgyvenimu ir tam reikia nemazai darbo su savimi ir laiko. Bet tai imanoma. Tapsi siek tiek cinike, kaip ir medikai, psichiatrai ir pan.
O atsakant i antra klausima, taip, noras analizuoti kitus kyla ir niekur nedingsta. Tai tiesiog tampa tavo asmenybes dalimi. Tik tiek, kad su laiku ismoksti tai nuslepti nuo aplinkiniu, kad ju negasdintum

Todėl patys geriausi psichologai, psichoterapeutai - pradedantieji. Nes jie - dar ne cinikai
Atsiprašau, kad įsiterpiau

Nesutikciau, nes pradedantieji nemoka atskirti savo ir kliento jausmu ir del to gali klientui elementariausiai pakenkti. antras momentas - ar zmogus eina pas psichologa uzuojautos? net jei jam paciam taip atrodo, jis eina ne uzuojautos, o problemos sprendimo, supratimo. O supratimas ir uzuojauta nera tas pats

Klausimas - ar tam, kad profesionaliai padėtum klientui ir nepakenktum sau, privalu tapti ciniku?

Nesutikciau, kad reikia tapt ciniku, bet faktas - kad reikia ismokt atsiriboti nuo kliento problemu, isejus uz savo kabinieto duru viska ismest is galvos ir is sirdies (na, nebent dar reikia permastyt konsultaciju eiga)... Kitaip dirbt tikrai neimanoma...

Man paciai labai greitai pavyko ismokt tai daryti, buvo tik pora kartu po pirmuju konsultaciju, kai apsizliumbiau (be abejo, klientui jau nematant)... Tai tiesiog pasakiau sau, kad gana... Bet gal ne visiems butu tai lengva...

Nemanau, kad zmones psichologu bijo, geras psichologas sugeba nedemostruot savo ziniu ir specialybe i kaire ir desine, o buti normaliu visapusisku zmogumi... . Tokiu atveju aplinkiniu poziuris i ji ir buna, kaip i paprasta idomu zmogu, o ne kaip i kazkokia "keistenybe" ar "viska zinanti", "viska matanti"...

Tikrai taip nesakiau Ciniskumas yra sios profesijos pasekme, bet nei profesionalumo garantas, nei prielaida.
Tam, kad profesionaliai padetum zmogui, turi 1) sugebeti ji suprasti; 2) zinoti kas jam gali padeti.

Man atrodo, kad sugebėti atsiriboti ir tapti ciniku - du visiškai skirtingi dalykai. O ciniškumas - gal ne pasekmė, o pavojus, kurio reikėtų saugotis? Manau, kad jau geriau jokio psichoterapeuto, nei ciniškas psichoterapeutas...

Taip, sugebejimas atsiriboti ir ciniskumas yra du skirtingi dalykai. Bet ciniskais mes tampame visi, tik vieni tai demonstruoja, kiti ne. Ciniskumas - gyvenimo zemeje pasekme
Apie uzuojauta analogas: ar pagyveni ismintingi zmones yra uzjauciantys? Su jais bendraujant akivaizdu, kad jie tave supranta, bet kartu su tavim neverks del eilines tavo nelaimingos meiles ar nesekmes darbe, jie supras, duos gera patarima ir lieps eiti toliau gyventi. Kai kuriu zmoniu akimis tai gali pasirodyti gan ciniska...
As neatsisakyciau nueiti pas ciniska psichoterapeuta, jei zinociau, kad jis man pades. Jei jis zino kokius klausimus man uzduoti ir tokiu budu "priversti" mane surasti man reikalingus atsakymus. O uzuojautos as pakankamai galiu gauti is artimuju, draugu...

Na, o man ciniskumas ir pagarba klientui yra nesuderinama... svarbu moketi priimti problemas kaip "rimtas", kokios jos bebutu... O del uzuojautos, empatijos, supratingumo... visa tai turi buti, jei tai laiku ir vietoje, nes kitaip nebebus tikro kontakto, nebus tai nuosirdu, bet po konsultacijos reikia nuo visu siu jausmu sugebet apsiriboti...