QUOTE(flight @ 2009 02 17, 11:58)
Dabar pagalvojau - o ar tikrai teisinga taip nuvertinti klientus? Juk jeigu tiesiai nepasako, tai dar nereiškia, kad nejaučia... Be to, pajusti galima ir ne visai sąmoningai...
Gal tai ne tiek nuvertinimas. Pvz., ateina zmogus, kurio artimasis zuvo avarijoje. Ir as kaip specialistas daug maz zinau, kad zmogus isgyvena netekti ir kokios yra sios proceso stadijos. Aisku, jos siek tiek skirtingos pagal turini, trukme, bet bendra tendencija man yra aiski. Ir kai pries mane jis dabar sedi neigdamas skausma,as zinau, kad tai neigimo stadija, o po to jos bus isterika. Ir ramiai to laukiu. Lygiai taip pat ramiai lauksiu, kada praeis isterika. Aisku, padesiu jam taip kaip reikia padeti kiekvienoje stadijoje, bet esme ne tuo nesikeicia - as tiesiog zinau kas bus ir kaip.
Tuo tarpu jei ateina klientas, bandes nusizudyti, cia jau kiek kita istorija ir kiek kitokios stadijos.
Ir t.t.
QUOTE(flight @ 2009 02 17, 11:58)
Kartais galvoju, kad psichoterapija yra labiau menas negu mokslas. Kaip, pvz., muzika. Yra technika, teorinis pasikausytmas ir t.t., bet "groji" savimi. Ir rezultatas
labai didele dalimi priklauso nuo asmenybės - gylio, pločio, lankstumo...
Taip, psichoterapija turi daug menisku bruozu. Dauguma psichoterapeutu taip ir sako - tai pirmausiai menas, tik po to mokslas. Tai pirmiausiai asmenybe, tik po to technika. Visiskai sutinku su tavimi. Bet klausimas kokia tai turi buti asmenybe. Ar visus uzjaucianti ir suprantanti? Gal. Bet gal ir ne. Kartais abejingi cinikai duoda daugiau. O kartais ne. Visaip buna...