Tai va, mimmi, ir man atrodo ant kokio iškrypelio užtaikiau.

Iš pradžiu gal jis stengės neparodyt savo tikro veidelio, gražiai viska rašė, o kai parodė fotkėj savo veidą, atvėrė ir savo "vidaus gražumus" pamažu.

Pamatytumėt kokias man žinutes pradėjo vakarais rašyt, iškart suprastumėt kodėl neapsikentus mečiau per bortą.
Jei jau teip, geriau sutikčiau draugaut su šalia esančiais gerbėjukais, kuriuos bent jau gerai pažystu ir kuriems tikrai žinau kad patinku, nei su nežinia kokiu pilvūzu nesuprantančio žodelio ne. Ir apskritai, kaip sakiau nelabai tikiu aš tom sms pažintim, nes nežinią ant ko užtaikysi. Jei parašau į jas tai tik puskių užvesta pasijuokimui. Pripažystu realia meilę.
Ramunka, niu ir kaip Žygučio piešinukas, kokioj parodoj pakabintas?

Oi kaip gaila kad aš vis neprisiruošiu pradėt vėl piešt, tapyt, ankščiau taip smagu būdavo kai mano tapyba po visokias parodas, daba visai užleidau.
Aš tai nisidėsiu prie tos žemės valandos.

Beto turiu svečiuos savo mazge dukterėčia tai kaip išjungtume šviesas ji jaučiu mus išjungtu.
Izabele111, įsivaizduoju kaip sunku pagalvojus kad tėtis negalės jau taip darbuotis kaip ankščiau, bet bent jis yra su jumis, džiugina širdelę kad ir mažais pasiekimais.

O kaip yra sunku mums su mama nuvažiuoti į kaimą kuriame deja nebėra mūsų deduko, mamos tėčio, o like tik jo išpuoselėti namai, įvairus darbai. Kur kiekvienas kampelis primena kaip jis iki paskutinio darbavos kaip bitutė. Bet yra kaip yra.