QUOTE(Vistik @ 2010 11 18, 14:25)
Aš nemoku apsakyti tos padėties, kai vaikui sakai, aiškini,o ji negirdi-pokalbis:neleisiu ant lovos- kodėl- nežinai kodėl- žinau, nes prišiukšlinau,po penkių minučių -galiu ant tavo lovos multikų-ne, gali kitam kambarį ant sofos- oi kodėėėl negaliu-nežinai kodėl- gerai, gerai, žinau. Po valandos, ar tau gaila, kad aš eisiu ant tavo lovos žiūrėt multikų.....




pas mus tokia situacija buvo su daiktų ėmimu - na kodėl aš negaliu pasipuošti tavo akmenėliais, dažytis tavo lūpdažiais, imti telefono?
bet pasakiau kažkada griežtai - mano lūpdažiai, mano akmenėliai (papuošalas iš akmenėlių) yra mano, tavo yra tavo. jei tu imsi mano - aš gadinsiu tavo. sulaužiau lūpdažius, kai vėl radau jos daiktuose savo papuošalus. klykė taip, kad kaimynai tikriausiai norėjo policiją kviesti. išėjau į virtuvę, išsiverkė, atėjo. praėjo kažkuria prasme, nors mano naujintelaitis telefonas taip ir dingo be pėdsakų... užteko nenusileisti vieną kartą ir tokio karo nebeturim.
o apie saldumynus


