Globėjai ir ne tik plepa toliau

Braškė - 122 - šešių metų. ir 18 kg.

pas mjs privalomas titualas - 'pamigdyti' - vakare pagulėti jos lovoje. didžiausia bausmė - nemigdysiu. norėčiau jau, kad užmigtų viena, bet tai ir mano manipuliacijos būdas
ryte, o kartais ir vidurnaktį suskrausto su žaislais į mano lovą, na ir ką tu jai... jos didžiulis poreikis. negaliu atstumti.

Alfija - tepalas ne hormoninis, su karbamidu.

tai tada gerai.
O tas miegojimas ir pamigdymas, nežinau kaip ten kitiems, o man atrodo kad tai vienas iš svarbiausių mūsų vaikų poreikių,per tai jie pasijunta mums svarbesni, artimesni, mylimesni, saugesni. Jie jaučiasi priimti į tą patį guolį( gamtos terminu), kur dar gali būti saugiau. Jie kartu. Jiems tai labai svarbus ritualas, padedantis nugalėti vienišumo jausmą. Pasamonėj vis dar išikusius blogus prisiminimus. Ir jiems yra taip svarbu, kiek mums suaugusiems žodžiais tai išsakyti ir neišeitų. MEs ir jie kartu jaučiam tą gerumą, šiltumą, ramybę, saugumą, kad dabar mums visiems tikrai viskas gerai.

Aš labai pritariu. Man irgi taip atrodo. Kai pasiėmiau Fėja, buvau žalia globėja, bet kažkaip širdis sakė , o ir ji labai norėjo, kad reikia glostyti , glostyti, supti, migdyti, kartais po dvi valandas praglostydavau kol užmigdavo, ir dabar tuo labai džiaugiuosi. Nes mano Fėja labai dažnai sako, ar prisimeni kaip mane vaikystėje (tipo dabar jau ji didelė, jau ne vaikystė )supai, kaip glostei, kaip laikei už rankos. Reiškia, jai tas buvo labai svarbu.

Jei leisit, persikraustau į šią temą, nes dabar šiaip ar taip kol kas tik globoju.
Su migdymu pas mus didelės bėdos. Kai užmiega, tai miega labai gerai, bet ėjimas miegoti - košmaras. Bandžiau migdyti: supavau ilgai, sėdėjau šalia lovytės, skaičiau pasakėles, gulėjau šalia kitoje lovoje, bet jis išsidirbinėja kol aš esu šalia: rėkauja, lipa per lovos kraštą ir stebi mano reakcijas ir t.t. Kol vieną vakarą ramiai palinkėjau labanakt, pabučiavau ir išėjau. Tada pats sau vienas parėkauja, palemena ir užmiega. O man skaudu, kad negaliu jam padėti nurimt, užliūliuoti. Gal mano buvimas kelia jam nerimą? Šiandien pakabinom naktines užuolaidas, tai suveikė, nes kitas dienas buvo labai prastai. Įsivėliau į kažkokią kovą. Pamigdau, nurimsta, išeinu, o jis išlipa ir žaidžia, ar laksto po kambarį. Gal turit kokių pamąstymų man į pagalbą?

Sveika prisijungus,Rūtike

papasakok plačiau apie savo sūniuką,nes ne visos skaitė įvaikinimo temą:kada pasiėmei,kokio amžiaus,iš kur,su kokiomis diagnozėmis,istorija?

labutis,
panašiai mums buvo, tik ne vienas, o du žiburiukai akelėmis blizgindavo, dviems ir dūkimą susiorganizuoti paprasčiau, vienas kitą žadindavo...
Būdavom šalia jų, kol užmiega. Tėtis paskaitydavo pasaką (čia dičkiui trimečiui įdomu), vėliau aš urgzdavau lopšines abiems (dabar jau gerokai rečiau lopšinės, nes pasakos jau abiems įdomios). Blogiausia, kai reikėdavo rankytes laikyti (tikras nusikryžiavimas tarp lovų kokiai valandai. dabar patogiau išdėstytos lovytės ir tradicijos nusistovęjo: vieno rankytę, kito -kojytę)
Pati"užmikdavau" nuo savo lopšinių ir jiems nieko kito nebelikdavo. Manau, kad padėtų "užmigimas" kartu, kažkur skaičiau, kad mikdant mažylį reikėtų vengti akių kontakto, nes tiesioginis akių kontaktas skatina veiklai, bendravimui.
Jei man "miegant" bandydavo ieškoti būdų žaisti, tyliai šnibždėdavau: ššš, sapnelius išbaidysi. padėdavo. migdydavom ir mikdom tik išsidūkusius ir pavargusius - tai proceso sėkmę garantuoja.

Mūsų sūniukui 2,5 metų, jis pas mus jau apie 2 sav. Jo raida šiai dienai atrodo normali, nors gimė pas narkomanę, alkoholikę.
Šiandien ir vėl nepavyko užliūliuot, -supau ilgai (prieš tai jau buvo išsidūkęs; maudėsi, tepėmės aliejuku), niūniavau, sekiau pasakas, gulėjo ramiai, markstėsi, po to staiga rėkia:ką čia darai, ir taip be galo. Atrodo, kad jaučiasi nesaugiai, bijo užmigti, kai aš šalia. Žodžiu, pasupau, ramiai paguldžiau, atsibučiavom, sakau labanakt, o jis man "ką", aš labanakt, o jis "ką", atrodo bando įtraukt į žaidimą. Uždariau duris, keletą kartų riktelėjo, ir tylu. Man atrodo, jei būčiau šalia, tai visą naktį nemigotų

Rutike - pasidomėk ar globos namuose negaudavo raminamųjų arba bent raminamosios arbatos. buvo toks įspūdis susidaręs globos namuose

Man sakė, kad anksčiau jam duodavo. Ar duodavo dabar, kaži ar pasakys, įtariu, kad visko gali būti. Manau jie daug meluoja. Mums pvz sakė, kad pamperį deda jam tik į lauką, bet kad jis visiškai negeba būt be jo, varo į kelnes, niekada nesiprašo. O kai klausiau, kokio dydžio jam perkat, tai baisiausiai nustebo: jam jau neperka, tik kartais nuo kito vaiko duoda

Ruike - persikėlimas - didelis stresas, draugės sūnus buvo nustojęs kalbėti Būtų gerai, kad sužinotum apie tuos vaistus, nes jeigu tokio didelio streso akivaizdoje dar ir vaistai ar tos arbatos staiga nutrauktos.... sunku ir jam, sunku ir jums.

ifi8u4ty5wxfuy6c6556iuyu9oikipkji+0nio0ojhji0ibjoeeelmklpk kpkn mpüp

QUOTE(Karusia @ 2010 11 18, 16:38)

pas mus tokia situacija buvo su daiktų ėmimu - na kodėl aš negaliu pasipuošti tavo akmenėliais, dažytis tavo lūpdažiais, imti telefono?
bet pasakiau kažkada griežtai - mano lūpdažiai, mano akmenėliai (papuošalas iš akmenėlių) yra mano, tavo yra tavo. jei tu imsi mano - aš gadinsiu tavo. sulaužiau lūpdažius, kai vėl radau jos daiktuose savo papuošalus. klykė taip, kad kaimynai tikriausiai norėjo policiją kviesti. išėjau į virtuvę, išsiverkė, atėjo. praėjo kažkuria prasme, nors mano naujintelaitis telefonas taip ir dingo be pėdsakų...  užteko nenusileisti vieną kartą ir tokio karo nebeturim.
o apie saldumynus valgytų dieną naktį - geriausiai - spurgas su riebiu pienu ( o šitokia kūdena). o gydytoja - uždraudė, nes oda tiesiog lupasi. išrašė antialergenų, bet tikrtai neduosiu be specialių tyrimų, įtarė pagal kraujo kažkurį rodiklį.  uždraudė naudoti daug angliavandenių.  visos bandelės, sausainiai, saldainiai atidėti į šalį ir net namuose nėra, kad vaiko negraudinčiau tiesa, oda pagerėjo, nežinau ar nuo to spec. tepalo, ar nuo saldumynų nebuvimo.

<{POST_SNAPBACK}>

Mano kosmetika imdavo mano vyresnele kai buvo maza, dabar vyresneles ima mazoji, taigi dinastija tesiasi Oi kaip pyksta vyresnele. sakau ar pameni kai as bardavausi...

Nustojo imti, kai buvo nupirkta asmeniskai. Tas pats ir dabar. Tik kad mazoji nesaugo, kur nese ten pamete O paskui sako, dingo

Kolkas musu alergija nekamuoja, tad net nezinau kaip butu jei taip nutiktu

QUOTE(Skiautelė @ 2010 11 18, 17:11)

neduokite mums valgyt,bet leiskite kalbėti apie vaikus 

jei tepalai hormoniniai,visiškai sutinku su Alfija,kad geriau antihistaminai

pietų pas mus valgo ne visi,daugiausia tie,kurie gauna nemokamą maitinimą.O maniškė po darželio prievartos nebenori net pusryčiauti mokykloj,nors nešiojasi pinigėlių-tikiuosi,kad kažkada susigundys  Bet ot laikai atėjo... Reikia gundyt vaikus bandelėmis
Ir kiek rūpesčio dėl to:reikia sumuštinių,kažko saldaus,vaisių,atsigert  Vyrui į darbą mišrainės-nerandu laiko net dirbti
Siūlo vis gerų darbų,bet reikia išeiti iš namų 06:30 ir pareiti 18:30
o panelė į mokyklą išeina tik  08:15 ir grįžta 13:15-15val(kai anglų ir šokiai)
Kaip jūs susitvarkot su ta problema?

<{POST_SNAPBACK}>

As to nesureiksmindavau, bet pergyvendavau kaip ji ten. Kadangi daug dirbau, nes buvau vienintele seimos maitintoja, vyresnele viena namie daug laiko praleisdAVO viena. Visko buvo, bet padeti as kontroliavau. Veliau kad nesijaustu vienisa, irasiau i burelius. Nelaikiau siltnaminem salygom. Isgyvenom. Savarankiska. Nemegsta kai as jai gaminu, nes pati pasigamindavo maista nuo 7 metu. Tvarkosi irgi pati... bet reik man priminti primint primint... Vyresnele taip ir neismoko po mokyklos persirengti rubu. O mazoji visada tai daro. Man patinka kai mano mergaites savarankiskos, neisikibusios i sijona.

QUOTE(Vistik @ 2010 11 19, 09:08)

1,Jei atvirai, dėl savęs- neįsivaikinčiau. Dėl jos- taip, jei tik norėtų. Man jokio skirtumo,nesulaikysiu, nesustabdysiu jei norės išeiti, išeis ir įvaikinta, jei ne fiziškai, tai dvasiškai, nesulaikysiu įsivaikinimu. Labai noriu, kad ji mus tiesiog mylėtų,kaip ir mes ją, tiesiog, be jokių statusų.

2,Ne apie tai kalbėjau. Be abejo baudžiu vienodai. Kalbėjau apie bendrą dėmesį, jo Fėjai  daugiau, natūraliai taip gaunais,kadangi abi visur kartu. Na sūnus jau su panelėms vaikšto 

3, Niekur nieko neriboju namuose, išimtinai neleidžiu niekam rankinės liesti, nes ten ir taip bardakas, o jei įkištų nosį ji, tai iš vis tragiška būtų, na gumą ji vistiek iš jos iškrapšto.   Tačiau be pagulėjimo lovoje ji manau nemokėtų gyventi. Miegam visi savo lovose, o va pagulėti, tai vakarais jau yra privaloma, būtina ir kitaip neįmanoma, pagal ją, o ir man faina, kai ji prisiglaudusi prišnibžda man viskių malonybių,paslapčių, ko nespėjo dieną pasakyti. Arba visi žiūrim kokį filmą.

<{POST_SNAPBACK}>

seimoje as nenoreciau buti sugyventine. man mieliau zmonos statusas. tad Ivaikinimo statusa as suprantu siek tiek kitaip. Man ramu, niekas man nenurodineja ka turiu daryti su ivaikintu vaiku. Jo teises prilygsta biologiniam. As nesisavinu vaiku, as juos auginu kazkam kitam. Siuo atveju uzaugusios bus zmonos, mamos ir tures savas seimas, ir joms bus kur kas svarbiau ju seimos guolis nei mama. Man liks tik pagarba kaip mamai.

As neimciau globoti, man nepriimtina. Galbut nenoriu problemu, kad man kas nurodinetu ir drumstu man seimos ramybe. Nenoriu svetimu zmoniu namie.

taciau lenkiu galvas pries globejus, nes tie vaikuciai jei ne globejai, taip ir liktu neparagave seimos. Jie manau psicholigiskai labiau turetu buti tvirtesni, stipresni nei tie kurie isivaikina.

Globojamas, ivaikintas ar biologinis iseina ir palieka namus, nes tai normalu. Jie kuriasi savo gyvenima, taip kai supranta.

perejau per temukes, pasisakiau . vaistukai suveike, reikia padirbet. Gyvenime nesu sirgusi bronchitu... bet dabar zinau kaip skauda